- Tipas
- Dievas
- Sritis
- Požemis, mirusieji, gyvuliai, turtai, magija, kalvystė, virsmai
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Vėlinas, kipšas, nelabasis
Kas yra Velnias Lietuvių mitologijoje?
Lietuvių tautosakoje ir mitologijoje velnias yra chtoninė būtybė, dar vadinama kipšu ar nelabuoju. Tikėta, kad jis gyvena miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnose, požemyje. Tai dažniausiai sutinkamas Lietuvių sakmių personažas.
Svarbu skirti du sluoksnius: senąjį, ikikrikščioniškąjį požemio Dievą (kurio provaizdis siejamas su vardu Vėlinas ir vėlių, mirusiųjų pasauliu) ir vėlesnį, sukrikščionintą velnią, sutapatintą su šėtonu. Pirmasis yra galinga Gamtos ir požemio jėga, antrasis – gundytojas ir žmonių gąsdintojas.
Vėlinas: chtoninis Dievas po velnio kauke
Senuosiuose mituose velnias laikomas požemio dvasia, kartais pelkių Dievu, kalviu, o pasak Algirdo Juliaus Greimo – ir karo Dievu. Jis artimai siejamas su mirusiųjų pasauliu, todėl jo vardas etimologiškai gretinamas su „vėle“ – mirusiojo siela.
Senuosiuose sluoksniuose velnias turi ir Gamtos bei žemės Dievybės bruožų: saugo vandenį ir žemėje paslėptus užkeiktus lobius, padeda ištiktiems nelaimės ir nuskriaustiems, baudžia išdavikus, globoja gyvulius. Iš dalies jo įvaizdis artimas germanų Odino ir slavų Veleso vaizdiniams.
Velnias ir Perkūnas: dangaus ir požemio kova
Viena stipriausių Lietuvių sakmių temų yra Perkūno ir Velnio kova. Velnias slepiasi po akmeniu, medyje, vandenyje, gyvūne ar žmogaus aplinkoje, o Perkūnas jį vejasi ir trenkia žaibu. Šis motyvas paaiškina, kodėl žaibas kerta medžius, akmenis ar pastatus.
Mitologiškai tai dangaus ir požemio, sausos ugnies ir drėgnos chtoninės srities priešprieša. Pasak Gintaro Beresnevičiaus, ši opozicija išliko net sukrikščionintoje tautosakoje, o senasis požemio Dievas Teliavelis-kalvis folklore irgi suartėja su velniu.
Velnio pavidalai ir gebėjimai
Velnias geba keisti pavidalą: pasirodo kaip paukštis (varna, juodvarnis, antis), gyvūnas (katinas, lapė, ežys, jautis, arklys), roplys (gyvatė, žaltys) arba kaip mažas žmogeliukas su žalia kepure, kartais kaip žmogus su uodega, viena nosies skylute ar vištos kojomis.
Kaip galingas žynys ar meistras jis dirba sunkius darbus – stato tiltus, skrisdamas vėju perkelia akmenis. Kai kuriose etiologinėse sakmėse velnias net dalyvauja kuriant pasaulį: jis ir padeda, ir trukdo Dievui, jį pamėgdžioja, naudoja burtus ir neįprastas galias.
Velnias kaip kenkėjas ir gundytojas
Kitose sakmėse, ypač sukrikščionintose, velnias vaizduojamas kaip kenkėjas: gundo girtauti, padeda pasikarti, smaugia žmones. Įsigalėjus krikščionybei jis sutapatintas su šėtonu ir tapo žmonių gąsdintoju bei persekiotoju.
Tikėta, kad daugiausia velnias veikia nusileidus Saulei, o sugiedojus gaidžiui pasitraukia į požemius. Tada įsitvirtino ir žinomas jo pavidalas – pusiau gyvūnas, pusiau žmogus: juodas, su ragais, arklio kanopomis ir uodega.
Velnias šiandien: kaip skaityti šį vaizdinį?
Velnio puslapis padeda suprasti, kad krikščioniškas „velnias“ ir senasis baltų požemio Dievas nėra visiškai tas pats. Po vėlyvąja gąsdintojo kauke slypi gilesnis chtoninės galios, mirusiųjų pasaulio ir Gamtos turtų vaizdinys.
Geriausia velnią skaityti kartu su Perkūnu (jo priešininku), Giltine ir vėlėmis (mirties sritimi) bei Teliaveliu-kalviu. Taip matomas visas chtoninis Lietuvių mitologijos sluoksnis, o ne vien sukrikščioninta pabaisa.
