Ignalina - nedidelis Rytų Aukštaitijos miestas Utenos apskrityje ir patogūs vartai į Aukštaitijos nacionalinį parką, seniausią Lietuvos nacionalinį parką. Aplink Ignaliną telkšo dešimtys ežerų, o parko širdyje, Palūšės kaime, stovi viena gražiausių medinių bažnyčių, veikia parko lankytojų centras ir prasideda ežerų bei miškų maršrutai į Ladakalnį, Ginučius ir Stripeikius. Tai kraštas vandens kelionėms, panoramoms ir lėtam etnografijos pažinimui.
Ignalina ir Aukštaitijos nacionalinis parkas
Ignalina yra Utenos apskrityje, Rytų Aukštaitijoje, ežeringame ir miškingame krašte. Miestas išaugo prie XIX a. nutiesto Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio, todėl jis palyginti jaunas, o jo svarba keliautojui daugiausia susijusi su gretimu Aukštaitijos nacionaliniu parku. Parkas įsteigtas 1974 m. kovo 29 d. ir yra seniausias Lietuvoje.
Aukštaitijos nacionalinis parkas driekiasi Ignalinos, Utenos ir Švenčionių rajonų sandūroje. VLE nurodo jo plotą - 41 056 ha, o teritorijoje yra 127 ežerai; apie 65 % parko užima miškai, 15 % - ežerai. Būtent dėl šios vandens ir miškų mozaikos kraštas dažnai vadinamas ežerynu, o Ignalina tampa patogia baze jį pažinti.
Palūšė - parko širdis
Maždaug už kelių kilometrų nuo Ignalinos, prie Lūšių ežero, įsikūręs Palūšės kaimas - viena atpažįstamiausių parko vietų. Čia stovi 1757 m. statyta medinė Šv. Juozapo bažnyčia su atskira aštuonkampio plano varpine; tai vienas žinomiausių liaudies architektūros paminklų parke. Greta veikia Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centras su ekspozicija „Ežerynai“.
Palūšė yra geriausia vieta pradėti kelionę: lankytojų centre galima pasitikrinti maršrutus, sezonines sąlygas ir vandens turizmo galimybes. Ekspozicija pasakoja ne vien apie gamtą, bet ir apie žvejybą, sielių plukdymą bei senuosius darbus, todėl po jos ežerai matomi ne tik kaip vaizdas, o kaip kraštą formavusi gyvenimo erdvė.
Ladakalnis ir ežerų panoramos
Populiariausia parko regykla yra Ladakalnis - 176 m aukščio kalva ant Šiliniškių gūbrio. Saugoma.lt nurodo, kad nuo jos matyti šeši ežerai: Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis ir Alksnas. Tai vieta, geriausiai paaiškinanti, kodėl Aukštaitijos kraštovaizdis siejamas su ežerynu - iš vieno taško matosi visa vandens, salų ir miškų sistema.
Parko vandenys turi ir rekordų. Tauragnas (512 ha) yra giliausias Lietuvos ežeras, o didžiausias parko ežeras - Kretuonas (829 ha). Išskirtinis ir Baluošas su Ilgasalės sala, kurioje telkšo dar vienas mažas ežerėlis. Šie ežerai sudaro vandens maršrutų tinklą, kuriuo galima keliauti baidarėmis ar valtimi.
Ginučiai, Stripeikiai ir etnografija
Aukštaitijos nacionalinis parkas saugo ne tik gamtą, bet ir kaimų bei amatų paveldą. Ginučiuose verta aplankyti senąjį vandens malūną ir Ginučių piliakalnį, o Stripeikiuose - Senovinės bitininkystės muziejų, pasakojantį apie senąją drevinę bei avilinę bitininkystę. Šie objektai padeda suprasti, kad ežerų kraštas buvo ir darbo, ir kasdienio gyvenimo erdvė.
Parke išliko etnografinių kaimų su tradicine medine architektūra - sodybos, svirnai, pirtys ir kaimų planai čia laikomi tokia pat vertybe kaip miškai ar vanduo. Lankant juos verta gerbti privačias erdves ir vaikščioti viešais takais, o medinės architektūros detalėse - rąstų sąlaidose, stogų formose - skaityti senąją aukštaičių statybos tradiciją.
Praktiniai patarimai: kaip pasiekti ir kada vykti
Ignaliną patogu pasiekti traukiniu Vilniaus-Turmanto geležinkeliu - miestas yra prie šios linijos, todėl atvykti galima ir be automobilio. Kelionei po nacionalinį parką, ypač iki Ladakalnio, Ginučių ar Stripeikių, vis dėlto paranku turėti automobilį arba dviratį, nes objektai išsidėstę po platų ežeringą kraštą.
Geriausias laikas - nuo gegužės iki spalio: vasarą tinka maudynės ir vandens maršrutai, o ruduo dovanoja ežerų ir miškų spalvas. Žiemą Ignalina žinoma ir kaip žiemos sporto kraštas. Lankytojų centro, muziejų ir kitų objektų darbo laiką bei kainas verta tikrinti oficialiuose parko šaltiniuose, nes jie sezonais keičiasi.
