- Rubrika
- Kelionės ir vietos
- Skaitymo trukmė
- 11 min.
- Šaltiniai
- Lietuva.love lankytinų vietų puslapiai ir juose cituojami šaltiniai
Kodėl verta kopti į piliakalnius
Piliakalniai yra bene Lietuviškiausia kraštovaizdžio forma: žemės pilys, kuriose gynybos istorija užrašyta ne mūruose, o pačiame reljefe. Statūs šlaitai, pylimai, grioviai ir papėdžių gyvenvietės pasakoja apie laikus, kai medinės pilys saugojo upių kelius ir žemių centrus, o šiandien tos pačios kalvos yra vienos geriausių šalies regyklų. Todėl užkopus verta ne tik pasigrožėti panorama, bet ir perskaityti žemės formas: kur ėjo pylimas ir griovys, kur glaudėsi papėdės gyvenvietė, kodėl pilis pastatyta būtent čia.
Dauguma šio sąrašo vietų priklausė aiškioms gynybinėms sistemoms. Nemuno linijoje Merkinė, Punia, Seredžius, Veliuona ir Sudargas saugojo upės kelią nuo Vokiečių ordino, Žemaičių aukštumoje Medvėgalis ir Šatrija sudarė gynybinių kalvų tinklą, o Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai priskiriami XII–XV a. šiaurės rytų Lietuvos gynybinei linijai. Kernavės archeologinė vietovė su penkių piliakalnių sistema 2004 m. įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Šiame sąraše – dešimt vietų, atrinktų pagal du kriterijus: kraštovaizdžio įspūdį ir istorijos svorį. Geografija sąmoningai plati – nuo Neries slėnio ir Aukštaitijos ežerų iki Žemaičių aukštumos, nuo Dzūkijos santakų iki Nemuno kairiojo kranto ties Sudargu ir Mažosios Lietuvos Rambyno. Kiekviena vieta turi atskirą išsamų Lietuva.love puslapį su istorija, DUK ir lankymo informacija – nuorodas rasite tekste ir straipsnio pabaigoje.
Valstybės ištakos: Kernavė ir Aukštaitijos ežerynas
Sąrašo viršūnė – Kernavės archeologinė vietovė, 2004 m. įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai ne vienas kalnas, o sistema: penki piliakalniai – Aukuro kalnas, Mindaugo Sostas, Lizdeikos kalnas, Pilies kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis – kartu su Pajautos slėniu, kuriame plytėjo viduramžių miestas. Rašytiniuose šaltiniuose Kernavė pirmą kartą paminėta 1279 m. Livonijos kronikoje, o XIII–XIV a. buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės politinių, ekonominių ir gynybinių centrų.
Kernavės stiprybė ta, kad senasis miestas nebuvo užstatytas šiuolaikiniu: 1390 m. per atsitraukimą pilis sudegino patys gynėjai, senoji Kernavė Pajautos slėnyje ištuštėjo, o Neries sąnašos užklojo miesto pėdsakus. Šiandien tai rezervatas, kuriame kopiama tik įrengtais takais ir laiptais, o kasmet liepą rengiamos Gyvosios archeologijos dienos – vienas didžiausių eksperimentinės archeologijos festivalių Baltijos regione.
Ežeringoje Aukštaitijoje išsiskiria Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai – piliakalnių pora siaurame Šiliniškių kalvagūbryje tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų, kurių šlaitai vietomis siekia 40 m aukščio. Hermano Wartbergės kronikoje minima Linkmenų pilis 1373 m. stovėjo, manoma, ant Ginučių piliakalnio, o medinė pilis čia lokalizuojama XIII–XV a. Maršrutą natūraliai papildo gretimas Ladakalnis – geomorfologinis Gamtos paminklas, nuo kurio matyti šeši ežerai.
Žemaitijos aukštumos: Medvėgalis ir Šatrija
Medvėgalio piliakalnis – Žemaitijos gynybos centras. Medvėgalis turi dvi viršūnes: aukštesniojoje yra aukščiausia Žemaičių aukštumos vieta (234,64 m), o žemesniojoje, Pilies kalne, – piliakalnis su trapecine 30 x 90 m aikštele ir stačiais 25–26 m aukščio šlaitais. Čia stovėjo nuo 1316 m. minima Medvėgalio pilis, vadinama centrine, žymiausia tvirtove, gynusia Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių.
1329 m. jungtinė Vokiečių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė po atkaklių kovų įveikė pilies gynėjus ir juos pakrikštijo, tačiau šie greitai grįžo prie senojo tikėjimo – todėl Medvėgalis dažnai suvokiamas kaip simbolinė Žemaitijos atsparumo vieta. Archeologinį kompleksą papildo priešpilis Piliorių kalnas ir kūlgrinda – per užtvenktą žemumą vedęs akmenimis grįstas slaptas kelias.
Šatrijos kalnas prie Luokės – atviras, iš tolo matomas Žemaitijos kraštovaizdžio centras, laikomas vienu žymiausių archeologinių paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje: čia rasta IX–XII a. degintinių kapų, laidojimo urnų, gintaro ir stiklo papuošalų, o pašlaitėje gyventa jau nuo II a. pr. Kr. Archeologų manymu, viršūnėje galėjo stovėti medinė pilis, o pati kalva laikoma galbūt vienu svarbiausių senojo Lietuvių tikėjimo centrų. Plačiausiai Šatrija žinoma dėl raganų padavimų, tačiau užkopus verta apeiti visą viršūnę – kalnas veikia kaip 360 laipsnių Žemaitijos apžvalga.
Nemuno sargybiniai: Punia, Merkinė, Seredžius, Veliuona ir Sudargas
Punios piliakalnis, nuo seno vadinamas Margio kalnu, iškilęs prie Nemuno ir Punelės santakos Nemuno kilpų regioniniame parke – nuo jo atsiveria viena gražiausių šalies panoramų. Trikampė 155 x 85 m aikštelė ir 6 m aukščio pylimas mena XIV–XV a. Punios pilį, o vietą išgarsino padavimas apie kunigaikštį Margirį ir Pilėnų gynėjus: kai kurie istorikai 1336 m. Punios pilies puolimą tapatina su Pilėnų tragedija, nors tai lieka interpretacija. Prie piliakalnio stovi akmuo su Maironio eilėmis apie Margirį.
Merkinės piliakalnis stovi ant stačiašlaitės kalvos Merkio, Nemuno ir Stangės upių santakos erdvėje – nuo jo matomas vienas gražiausių Lietuvos kraštovaizdžių, Merkio ir Nemuno santaka. XIV–XV a. čia stovėjo viena stipriausių Lietuvių medinių pilių Nemuno gynybinėje sistemoje, kryžiuočių šaltiniuose nuo 1377 m. vadinta „Merkenpille“. Nors didžiąją piliakalnio dalį vėliau nuplovė Stangės upė, statūs 12–30 m aukščio šlaitai ir erdvus papilys tebeliudija buvusį mastą.
Žemiau Nemunu laukia du legendiniai kaimynai. Seredžiaus piliakalnis, pagal Lietuvos metraščių pasakojimą apie romėnų kunigaikštį vadinamas Palemono kalnu, saugojo Nemuno ir Dubysos santaką: čia stovėjusią Pieštvės pilį ordinas nesėkmingai puolė 1319, 1322 ir 1336 m., kol 1363 m. ją sunaikino. Veliuonos piliakalniai – ištisas kompleksas: Gedimino kapas ir Ramybės kalnas su iki 30 m aukščio šlaitais mena 1291 m. pastatytą Junigedos, vėliau Veliuonos, pilį, kurią 1291–1319 m. kryžiuočiai 11 kartų nesėkmingai puolė. Pasak legendų, ant šio piliakalnio žuvęs didysis kunigaikštis Gediminas – 1925 m. jam čia pastatytas paminklas, o už 2,65 km stūkso Pilaitės, kur stovėjo kryžiuočių Bajerburgo pilis.
Ties vakarine šalies riba, Nemuno kairiajame krante, driekiasi Sudargo piliakalnių kompleksas – penki piliakalniai prie Burgaičių ir Grinaičių kaimų: Vorpilis, Pilaitė, Bevardis, Balnakalnis ir Žydkapiai. Tai viena įspūdingiausių Lietuvos piliakalnių grupių: Vorpilio šlaitai siekia 40 m aukščio, o komplekso vardas siejamas su Petro Dusburgiečio kronikoje minimu Žemaičių didžiūnu Sudargu, kurio valdą ordinas nusiaubė, o pilį sugriovė 1317 m.
Mažosios Lietuvos šventvietė: Rambynas
Sąrašą užbaigia Rambyno kalnas Nemuno dešiniajame krante, Pagėgių savivaldybėje. Rambynas nėra aukštas kalnas įprasta prasme – 45,4 m virš jūros lygio – bet vieta virš Nemuno žemupio suteikia jam daug didesnį mastelį: nuo šlaito atsiveria Ragainės vingis ir užliejamos pievos. Manoma, kad čia stovėjo skalvių pilis Ramigė, 1276 m. sunaikinta Vokiečių ordino, o apleidus pilį kalną imta garbinti.
Rambyno alkvietė ir šventasis akmuo minimi nuo 1559 m., šventasis miškas – nuo 1394 m. Akmuo 1811 m. buvo susprogdintas, tačiau šventvietės tradicija nenutrūko: nuo XIX a. ant Rambyno rengiamos Joninės (Rasos) tapo viena žinomiausių vidurvasario švenčių Lietuvoje. Birželio pabaigoje, per trumpiausią metų naktį, čia gyviausia – ir gausiausia lankytojų.
Praktiški patarimai: kada ir kaip kopti
Piliakalniams palankiausia giedra, sausa diena nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens: tada aiškiausios panoramos, o žolėti šlaitai ir laiptai, kurie po lietaus daugumoje šio sąrašo vietų tampa slidūs, saugiausi. Šviesai jautriausios valandos – rytas ir vakaras: rytas geriausiai tinka Kernavei, Merkinės ir Seredžiaus santakoms, vakaras – Puniai, Veliuonai, Medvėgaliui ir Rambynui.
Laiko planuokite nevienodai: daugumai piliakalnių pakanka 45 min.–1,5 val., Medvėgaliui ir Veliuonai – 1–2 val., visam Sudargo kompleksui – 1,5–2,5 val., o Kernavei su muziejumi ir Pajautos slėniu verta skirti 2–4 val. Vietas patogu jungti į maršrutus: Veliuoną ir Seredžių – su Raudonės pilimi ir Panemunės pilių keliu, Ginučius – su Ladakalniu ir Ginučių vandens malūnu (pro kaimą eina 14 km parko pėsčiųjų žiedinis maršrutas), Medvėgalį – su Šatrija ir Sprūde toje pačioje Varnių regiono piliakalnių linijoje.
Visur galioja ta pati taisyklė: piliakalnis yra archeologijos paminklas, todėl kopkite tik takais ir laiptais, saugokite pylimus bei šlaitus nuo erozijos – Kernavėje to reikalauja ir rezervato taisyklės. O jei norite pamatyti piliakalnius gyvus, rinkitės renginius: liepą – Gyvosios archeologijos dienas Kernavėje, birželio pabaigoje – Jonines ant Rambyno.
