Dievas
Prūsų dievas, turtas, gausa, derlius, klojimų pilnumas
gerai paliudyta
Pilnytis, Pilnitis, Piluuytus, Pilwitus
Kas yra Pilvytis prūsų mitologijoje?
Pilvytis yra senovės prūsų turto dievas. Sūduvių knygelėje (apie 1520-1530 m.) jis vadinamas Pilnyčiu ir apibūdinamas kaip dievas, praturtinantis žmones ir pripildantis kluonus. Jo sritis - ne pinigai šiuolaikine prasme, o žemdirbiškas turtas: javų gausa, pilni klojimai ir ūkio perteklius.
Toks dievas labai svarbus žemdirbių bendruomenei. Nuo derliaus pilnumo priklausė, ar šeima peržiemos, ar turės sėklos kitiems metams, todėl gausos ir turto dievybė užėmė reikšmingą vietą prūsų pasaulėžiūroje.
Pilvyčio vardas: Pilnytis ir Piluuytus
Dievo vardas šaltiniuose užrašytas keliais variantais: Pilvytis, Pilnytis (Pilnitis), Piluuytus, Pilwitus. Sūduvių knygelės forma Pilnytis ypač iškalbinga, nes ji aiškiai susijusi su pilnumo, pripildymo vaizdiniu - tai dera su dievo, pripildančio klojimus, samprata.
Šie užrašymai svarbūs kaip to paties dievo vardo atspindžiai skirtinguose šaltiniuose. Jie rodo, kad turto ir gausos dievas buvo žinomas plačiai, o ne paminėtas tik vieną kartą.
Turto ir gausos dievas: pripildantis klojimus
Pagrindinė Pilvyčio sritis yra gausa ir pilnumas. Sūduvių knygelė jį vadina praturtinančiu ir pripildančiu kluonus dievu, Motiejus Strijkovskis apibūdina jį kaip teikiantį turtų ir pripildantį klojimus, o Jonas Bretkūnas - kaip gausumo dievą, padarantį žmogų turtingą.
Šie liudijimai sutampa svarbiausiu dalyku: Pilvytis suvoktas kaip dievas, nuo kurio priklauso ūkio perteklius. Jo palankumas reiškė pilnus klojimus, o nepalankumas - skurdą ir badą.
Pilvytis ir derlius: pavasario prašymai
Pilvyčio buvo prašoma jau pačioje žemės darbų pradžioje. Jonas Bretkūnas rašo, kad kasmet pavasarį, prieš pradedant sėją, Pilvyčio prašyta auginti dideles varpas ir gausinti derlių klojimuose. Taip turto dievas siejosi su visu augimo ciklu - nuo sėjos vilties iki derliaus pilnumo.
Toks pavasarinis kreipimasis rodo, kad turtas senojoje religijoje buvo suvokiamas ne kaip atsitiktinė sėkmė, o kaip dievybės dovanojama gausa, kurios reikia laiku ir pagarbiai paprašyti.
Pilvytis per Pergrubinių šventę
Aleksandras Guagninis nurodo, kad per Pergrubinių (Pergrubi) pavasario šventę Pilvyčiui buvo aukojama alaus, kad sektųsi krauti turtus. Taip Pilvytis įsipynė į tą patį pavasario apeigų ciklą, kuriame garbinti ir kiti prūsų derlingumo dievai.
Alaus auka čia nėra atsitiktinė: alus, gaminamas iš javų, pats yra derliaus ir gausos ženklas. Aukodami jį turto dievui, žmonės simboliškai grąžindavo dalį gausos, prašydami, kad ji vėl sugrįžtų pilnais klojimais.
Pilvytis ir Plutonas
Jonas Maleckis-Sandeckis lygino Pilvytį (formą Piluitum) su Plutonu - romėnų požemio ir turtų dievu. Šis palyginimas tipiškas to meto rašytojams, kurie svetimą dievą aiškino per pažįstamą antikos pavyzdį.
Palyginimas su Plutonu pabrėžia turto sritį, bet jį verta skaityti atsargiai. Jis nereiškia, kad Pilvytis buvo požemio dievas; veikiau parodo, kad antikos turtų dievas autoriams atrodė artimiausias prūsų gausos dievybės atitikmuo.
Pilvyčio šaltiniai ir vieta panteone
Pilvytis paminėtas 1530 m. Prūsijos Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo nutarime (forma Piluuytus), Sūduvių knygelėje, taip pat Jono Łasickio, Jono Bretkūno, Motiejaus Strijkovskio ir Aleksandro Guagninio raštuose. Toks platus liudijimų ratas leidžia jį laikyti gerai paliudyta prūsų dievybe.
Prūsų dievų sąrašuose (16-17 a.) Pilvytis minimas prieš Perkūną. Tai rodo, kad turto ir gausos dievas užėmė svarbią, o ne antraeilę vietą prūsų panteone.
