Dievas
Prūsų dievas, pavasaris, augalija, derlingumas, žiemos išvarymas
gerai paliudyta
Pergrubris, Pergrubrius, Pargrubrij
Kas yra Pergrubrijus prūsų mitologijoje?
Pergrubrijus yra senovės prūsų pavasario, augalijos ir derlingumo dievas. Sūduvių knygelė (16 a.) jį vadina dievu, auginančiu lapus ir žolę, todėl jo sritis - viso augalų pasaulio atbudimas po žiemos. Tai vienas geriausiai paliudytų vakarų baltų dievų, kurio garbei buvo rengiama atskira pavasario šventė.
Pergrubrijaus vaizdinys glaudžiai susijęs su žemdirbio metų ritmu. Pavasaris žemdirbiui yra lemiamas metas: nuo to, ar laiku atbus augalija ir bus tinkamai pradėti lauko darbai, priklausė viso sezono derlius. Todėl augalijos žadinimo dievas užėmė svarbią vietą prūsų pasaulėžiūroje.
Pavasario ir augalijos dievas
Pagrindinė Pergrubrijaus sritis - augimo pradžia. Jonas Maleckis-Sandeckis ir Jonas Łasickis vadina jį gėlių, augalų, visų vaisių, žolynų ir pavasario dievu. Tai labai platus augalijos laukas: nuo lapų ir žolės iki gėlių ir vaisių.
Toks dievas įkūnija patį atbudimo stebuklą - akimirką, kai negyva žiemos žemė vėl pražysta. Jo galia suvokta ne kaip vienkartinis veiksmas, o kaip kasmet pasikartojantis gamtos prikėlimas, nuo kurio priklausė visa žemdirbio viltis.
Pergrubinės: pavasario šventė prieš arimą
Pergrubrijui buvo skirta atskira pavasario aukojimo šventė, vadinama Pergrubrijaus aukojimu arba Pergrubinėmis, švęsta prieš pradedant arti. Jonas Bretkūnas rašo, kad ši kasmetinė pavasario šventė vykdavo prieš pradedant lauko darbus, o Aleksandras Guagninis nurodo, kad Pergrubinės švęstos Prūsijoje, Semboje, apie Įsrūtį ir Ragainę.
Šventės metu prašyta, kad Pergrubrijus išvarytų žiemą, augintų javus ir naikintų piktžoles. Maleckio ir Łasickio liudijimu, šventė siejama su balandžio 23-iąja - dabartine šv. Jurgio diena, - per ją aukotas alus ir giedamas šlovės himnas. Taip pagonių pavasario apeigos vėliau persidengė su krikščioniškąja Jurginių data.
Žiemos ir Pikulo išvarymas
Vienas ryškiausių Pergrubrijaus bruožų yra kova su žiema. Sūduvių knygelė nurodo, kad jo prašyta išvaryti ne tik žiemą, bet ir pragaro dievą Pikulą (Peckollum) su pavaldiniais Pokulais. Taip pavasario atėjimas suvoktas kaip šviesos ir gyvybės pergalė prieš mirties bei tamsos jėgas.
Šis vaizdinys svarbus: pavasaris čia nėra tik šiltesnis oras, o kosminis lūžis, kai gyvybės dievas nugali žiemos ir požemio valdovą. Dėl to Pergrubrijaus apeigos turėjo ir gilesnę - pasaulio atsinaujinimo - prasmę.
Padėka už derlių ir ryšys su Aušautu
Pergrubrijus garbintas ne tik pavasarį. Sūduvių knygelė mini ir kitą šventę, per kurią Pergrubrijui dėkota už javus, jei šie užderėdavo. Maleckio ir Łasickio liudijimu, baigus javapjūtę iškilmingai dėkota daugeliui dievų, tarp jų ir Pergrubrijui, jo garbei aukojant ožį.
Įdomi detalė susieja Pergrubrijų su gydymo dievu Aušautu: jei derlius neužderėdavo, šventė buvo rengiama Aušauto garbei, prašant, kad šis permaldautų Pergrubrijų. Tai rodo, kad prūsų dievai suvokti ne pavieniui, o kaip tarpusavyje susiję - vieno palankumo galima buvo siekti per kitą.
Pergrubrijaus vardo aiškinimai
Pergrubrijaus vardas tyrinėtas įvairiai. Vladimiras Toporovas jį kildino iš lietuviško žodžio grubus, grublas - nelygus. Algirdas Julius Greimas siejo vardą su žodžiu grubas, gruodas ir teigė, kad Pergrubrijus esąs dievas, pavasarį nuvalantis pašalą - sušalusią, nelygią žiemos žemę.
Motiejus Pretorijus priskyrė Pergrubrijų prie darbo dievų ir vardą kildino iš žodžių per-gu-be-ru - norėti ką nors įdirbti, perdirbti (pergubyk žemę - įdirbk žemę). Šie aiškinimai skiriasi detalėmis, bet sutampa esme: vardas susijęs su žemės atbudimu, įdirbimu ir pavasario darbų pradžia.
Pergrubrijus ir Perkūnas
Algirdas Julius Greimas Pergrubrijų, pavasarį nuvalantį pašalą, siejo su Perkūnu - ypač su jo galia išvaryti žiemą. Pavasario griaustinis tradicijoje suvoktas kaip žemės pažadinimo ženklas, todėl audros dievo ir augalijos dievo sritys natūraliai persidengia.
Šis ryšys padeda matyti Pergrubrijų ne kaip izoliuotą prūsų dievą, o kaip dalį platesnės baltų pavasario ir derlingumo vaizdinių sistemos, kurioje dangaus, audros, šviesos ir augimo galios veikia kartu.
Pergrubrijaus šaltiniai ir vėlesnis priskyrimas baltams
Pergrubrijus minimas Sūduvių knygelėje, Jono Bretkūno Prūsų krašto kronikoje, Jono Maleckio-Sandeckio, Jono Łasickio, Aleksandro Guagninio ir Motiejaus Pretorijaus raštuose. Toks platus liudijimų ratas leidžia jį laikyti gerai paliudyta prūsų dievybe, turinčia išsamiai aprašytą šventę.
Vėlesniuose šaltiniuose Pergrubrijus imamas priskirti ir lietuviams ar visiems baltams. Daugelyje šaltinių jo funkcijos siejamos su dygimo, augimo ir vešėjimo ciklu, pasibaigiančiu javapjūte - todėl jis svarbus visai baltų derlingumo mitologijai.
