- Šeima
- Pučiamieji instrumentai
- Sritis
- Liežuvėlinis dumplinis aerofonas, burdonas, Rytų Lietuva, Labanoro dūda, klajojantys muzikantai
- Šaltinių būsena
- gerai paliudyta
Labanoro dūda, kūlinė su ūku
Kas yra Dūdmaišis?
Dūdmaišis yra liežuvėlinis dumplinis aerofonas – sudėtingesnis už paprastas piemenų dūdeles instrumentas, kuriame oras kaupiamas maiše. Lietuvoje jis dar vadinamas Labanoro dūda ar kūline su ūku ir ypač siejamas su Rytų Lietuvos muzikavimu.
Pagrindinis dūdmaišio bruožas – nenutrūkstamas garsas su burdonu. Kol maišas pilnas oro, melodiją lydi pastovus pritariantis tonas, todėl vienas muzikantas gali užpildyti visą šokių aikštelės erdvę.
Dūdmaišio sandara ir garsas
Instrumentą sudaro maišo pavidalo dumplės, pasiūtos iš gyvulio odos, į maišą įmontuotas maždaug 200 mm ilgio pūtiklis ir maišo apačioje įtaisytos birbynės: viena melodinė ir 1 arba 2 burdoninės. Muzikantas per pūtiklį pučia orą į maišą, o spausdamas jį alkūne varo orą į birbynes.
Melodinės birbynės skylutės dangstomos abiejų rankų pirštais, o burdoninės birbynės tęsia pastovų toną. Dūdmaišio garsas šaižus ir toli girdimas, su nenutrūkstama gausmo atrama, kuri muzikai suteikia tvirtą, šokiui patogų pagrindą.
Dūdmaišis istorijoje ir tradicijoje
Lietuvoje dūdmaišis paplito nuo XVI a. pirmos pusės; jis minimas Vilniaus seimo 1565 m. įsakuose ir Jono Bretkūno Biblijos vertime (1579–1590). Naudotas daugiausia Mažojoje Lietuvoje ir Rytų Lietuvoje, o iki XX a. vidurio išliko Rytų Aukštaitijoje.
Dūdmaišiu solo ar su kitais instrumentais griežė meškininkai, elgetos, sieliai plukdantys sielininkai ir klajojantys muzikantai: jie grojo maršus, šokius, pritardavo giesmėms ir dainoms. Istoriniuose šaltiniuose minimi ir profesionalūs muzikantai, vedžioję dresuotas meškas, kurios šokdavo pagal dūdmaišio muziką, o dūdmaišininkų sueigose esą susirinkdavo iki 200 muzikantų.
Dūdmaišis šiandien
Nuo XX a. antros pusės liaudies muzikos ansambliuose naudojamas atkurtas tradicinis dūdmaišis; tarp vėlesnių meistrų minimas J. Bugailiškis. Labanoro dūdos vardas tapo viso Lietuviško dūdmaišio simboliu ir gyvosios etnomuzikos ženklu.
Dūdmaišis priklauso plačiai Europos ir pasaulio maišinių pučiamųjų šeimai – jis naudotas antikoje, viduramžiais paplito kaip piemenų ir valstiečių instrumentas, o Škotijoje tapo net kariniu. Lietuviška jo atšaka turi savo regioninį kontekstą, repertuarą ir vietą šalies muzikos istorijoje.