Aik, oželi, vandenia žodžiai

Aik, oželi, vandenia,
Aik, oželi, vandenia.

Bijau vilko girioje,
Bijau vilko girioje.

Vilkas oželį pagavo,
Kaulus žemėn paliko.

Iš kaulų liepos išaugo,
Iš liepų kanklės suskambo.

Suskambo kanklės vestuvėj,
Aik, oželi, vandenia.

Slaviūno rinkinio variantas (SlS III-1774, užr. A. Žąsinas, Panevėžio aps.)

— Aik, oželi, vandenia,
Oželėli, vandenia.
— Bijau pikta vilka.
— Nebijok vilka, su kojala sutrepsenk,
Su rageliu pabarškenk.
— Kad aš ėjau kelaliu,
Susitikau tijūną.
Man tijūnas — labą dieną.
Aš tijūnui kuoka.
Subyrėja į kaulalius.
Aš parnešiau namolėlia,
Ir pakasiau pas upelį,
Ir išdygo dvi liepelės,
Trečia sedulėla.
Pasidirbau konklalius
Ir nuėjau ant veselių,
Ant berniukų karščia,
Ant mergaičių džiaugsma.

Aik, oželi, vandenia: sutartinės interpretacija

Iš pirmo žvilgsnio tai pasaka dainoje. Oželis bijo vilko, o vilko smurtas virsta ne pabaiga, bet nauja medžiaga: iš kaulų išauga liepos, iš jų gimsta kanklės, o kanklės skamba vestuvėse.

Tokia grandinė rodo archajišką virsmo mąstymą. Gyvūnas, medis, instrumentas ir šventė nėra atskiri pasauliai; daina leidžia vienam pereiti į kitą. Tai plačiai žinomas „dainuojančio kaulo“ ar „instrumento iš palaikų“ motyvas: mirtis virsta muzika.

Antra interpretacijos versija. Slaviūno užrašytame variante grėsmė yra ne vilkas, o tijūnas – dvaro prievaizdas, baudžiavos laikų valdžios žmogus. Dainuojantysis jį užmuša kuoka, palaidoja, o iš jo palaikų išaugę medžiai virsta kanklėmis vestuvėms. Tokį tekstą galima skaityti kaip baudžiavos laikų socialinę satyrą ir vaidmenų apvertimą: bejėgis valstietis dainoje nugali engėją, o engėjo „palaikai“ paverčiami bendruomenės džiaugsmo instrumentu. Komiškas oželio ir vilko siužetas tampa tik priedanga senesniam apsigynimo bei virsmo vaizdiniui.

Aik, oželi, vandenia: simboliai ir posakiai

Oželis
Komiška ir pažeidžiama figūra, įtraukiama į pavojingą kelionę prie vandens.
Vilkas / tijūnas
Grėsmės figūra: glotniame variante – vilkas, archajiškame – tijūnas, dvaro prievaizdas, baudžiavos valdžios ženklas.
Liepos ir sedula
Medžiai, išaugantys iš palaikų ir tampantys instrumentų medžiaga.
Kanklės
Instrumentas, kuris dainoje gimsta iš virsmo ir skamba vestuvėse – mirtis tampa muzika.

Aik, oželi, vandenia: sutartinės istorija

„Aik, oželi, vandenia“ Slaviūno rinkinyje nurodoma kaip III tomo Nr. 1774. Pagal metriką ją Panevėžio apskrityje užrašė A. Žąsinas (rankraštis LMD I 372a(21)), o pats rankraštis dainą vadina sutartine; patikima dvejinės, trejinės ar keturinės klasifikacija nenurodyta, todėl puslapyje ji dedama prie „kitų ir nepatikslintų“.

Svarbu, kad svetainės pateiktas tekstas yra glotnesnis perpasakojimas, o Slaviūno užrašytas variantas pasakoja kitokią, kur kas aštresnę istoriją: oželis raginamas nebijoti vilko, o dainuojantysis pakeliui sutinka tijūną (dvaro prievaizdą), užmuša jį kuoka, palaidoja prie upelio, iš ten išauga liepelės ir sedula, iš jų padaromos kanklės, su kuriomis einama linksminti vestuvių. Toks tekstas rodo, kaip toli archajiškas sutartinės variantas gali būti nuo vėlesnio, „sušukuoto“ pavidalo.

šaltiniai