Aik, oželi, vandenia žodžiai

Aik, oželi, vandenia,
Aik, oželi, vandenia.

Bijau vilko girioje,
Bijau vilko girioje.

Vilkas oželį pagavo,
Kaulus žemėn paliko.

Iš kaulų liepos išaugo,
Iš liepų kanklės suskambo.

Suskambo kanklės vestuvėj,
Aik, oželi, vandenia.

Aik, oželi, vandenia: sutartinės interpretacija

Iš pirmo žvilgsnio tai pasaka dainoje. Oželis bijo vilko, o vilko smurtas virsta ne pabaiga, bet nauja medžiaga: iš kaulų išauga liepos, iš jų gimsta kanklės, o kanklės skamba vestuvėse.

Tokia grandinė rodo archajišką virsmo mąstymą. Gyvūnas, medis, instrumentas ir šventė nėra atskiri pasauliai; daina leidžia vienam pereiti į kitą.

Aik, oželi, vandenia: simboliai ir posakiai

Oželis
Komiška ir pažeidžiama figūra, įtraukiama į pavojingą kelionę prie vandens.
Vilkas
Laukinė grėsmė, pradedanti virsmų grandinę.
Liepos
Medžiai, išaugantys iš likučių ir tampantys instrumentų medžiaga.
Kanklės
Muzikos instrumentas, kuris dainoje gimsta iš virsmo ir skamba vestuvėse.

Aik, oželi, vandenia: sutartinės istorija

„Aik, oželi, vandenia“ Slaviūno rodyklėje nurodoma kaip III tomo Nr. 1774 sutartinė. Šaltinis ją liudija kaip sutartinę, bet patikima dvejinės, trejinės ar keturinės klasifikacija tyrimo metu nebuvo aiški, todėl puslapyje ji dedama į „kitas ir nepatikslintas“.

Siužetas yra komiškai-kumuliatyvus: oželis, vanduo, vilkas, kaulai, liepos, kanklės ir vestuvės jungiasi į keistą virsmų grandinę.