Simbolis
Mirtis, lemtis, pranašystė, juoda spalva, mūšio laukas, velnio pavidalas, tarpininkas tarp pasaulių, juodvarnis
tautosakinė
varnas, varna, juodvarnis, kranklys, juodvarniai
Ką reiškia varna ir varnas?
Varna ir varnas lietuvių tautosakoje pirmiausia yra mirties, lemties ir pranašystės paukščiai. Tai juodi, dvėseliena mintantys padarai, kurie žiemą vasarą sukasi apie žmogaus namus, laukus ir kapines, todėl liaudies vaizdinyje jie atsidūrė ant ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.
Jų juoda spalva, krankiantis balsas ir ryšys su dvėsena padarė juos baikščiai laukiamais paukščiais. Kur renkasi varnos, ten, tikėta, esama mirties ar žūties, todėl jų atskridimas ar krankimas dažnai skaitytas kaip blogos žinios ženklas.
Kartu šie paukščiai nėra vien neigiami. Pasakose juodvarnis gali būti užkeikto žmogaus pavidalas, o stebuklinėse pasakose būtent paukštis atneša herojui reikalingą daiktą ar žinią, todėl varno vaizdinys lieka dviprasmis - ir grėsmingas, ir žinantis.
Varna ir varnas - kuo jie skiriasi?
Liaudies kalboje ir tautosakoje varna ir varnas dažnai sukeičiami, tačiau jie nėra visai tas pats. Varna yra mažesnis, prie žmogaus būsto įprastas paukštis, o varnas (dažnai vadinamas juodvarniu ar krankliu) - didesnis, retesnis, labiau girinis ir laikomas grėsmingesniu.
Tautosakos užrašuose juodvarnis, varna ir kranklys neretai vartojami kaip to paties vaizdinio variantai. Norbertas Vėlius, aprašydamas velnio pavidalus, kalba apie velnią pasirodant būtent juodvarnio, varnos ar kranklio pavidalu, taip parodydamas, kad svarbiausia čia ne biologinė rūšis, o juodo lemties paukščio idėja.
Vis dėlto simbolinis svoris nevienodas: kuo paukštis didesnis, juodesnis ir labiau susijęs su giria bei dvėsena, tuo jis grėsmingesnis. Todėl varnas (juodvarnis) tautosakoje atrodo ominingesnis nei prie sodybos pripratusi varna.
Krankimas ir pranašystė
Varno ir varnos balsas tautosakoje turi atskirą reikšmę. Krankimas prie namų ar virš jų laikytas nelaimės, ligos ar mirties pranašu - tikėta, kad paukštis tarsi praneša apie tai, kas dar nematoma žmogui.
Toks paukščio kaip lemties skelbėjo vaidmuo įrašo varną į tą pačią grupę kaip pelėdą ir kitus naktinius ar girinius paukščius, kurių balsą stengtasi nuspėti. Skirtumas tas, kad varna ir varnas pranašauja ne tik naktį, bet ir dieną, atvirame lauke, todėl jų ženklai liečia visą bendruomenės gyvenimą.
Šis pranašiškumas glaudžiai susijęs su tuo, kad paukščiai matomi ten, kur esama mirties - mūšio lauke, prie kritusio gyvulio, prie kapų. Bendruomenei jie tapo gyvu priminimu apie mirties artumą ir lemties nenumaldomumą.
Juodvarnis - velnio pavidalas
Vienas svarbiausių varno vaidmenų lietuvių sakmėse - velnio pavidalas. Norbertas Vėlius pažymi, kad iš visų paukščių velniui būdingiausias būtent juodvarnio (varnos, kranklio) pavidalas, todėl sakmėse velnias dažnai pasirodo kaip juodas paukštis.
Vėlius juodvarnį apibūdina kaip juodą, dvėseliena mintantį paukštį, kuris daugelio tautų mitologijoje įsivaizduotas kaip tarpininkas tarp žvėrių ir paukščių, tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, tarp žemės ir požemio. Toks tarpininko vaidmuo ir paaiškina, kodėl velnias - chtoninė, su mirusiųjų sfera susijusi būtybė - lengviausiai pasirodo varnu.
Dėl to varnas lietuvių mitologijoje yra ne tiek baisus žvėris, kiek riboženklis: ten, kur jis pasirodo, susiliečia šis ir anas pasaulis. Šis sluoksnis varną sieja su velnio, vėlių ir kapinių vaizdiniais.
Broliai juodvarniai - virsmo motyvas
Ryškiausiai varno virsmo galia pasirodo stebuklinėse pasakose, ypač pasakoje apie dvylika brolių, paverstų juodvarniais. Joje užkeikti broliai praranda žmogaus pavidalą ir tampa juodais paukščiais, o juos išvaduoti gali tik sesers tyla, kantrybė ir auka.
Šioje pasakoje varnas yra ne mirties ženklas, o žmogaus, ištikto prakeiksmo, pavidalas. Virsmas paukščiu čia reiškia laikiną iškritimą iš žmonių pasaulio, o sugrįžimas į žmogaus pavidalą - atpirkimą ir šeimos atkūrimą.
Toks motyvas rodo, kad paukščio pavidalas tautosakoje suvoktas kaip tarpinė, nestabili būsena tarp žmogaus ir kito pasaulio. Tai dar kartą sujungia varną su riba, virsmu ir lemtimi.
Varnas stebuklinėse pasakose
Šalia grėsmės varnas pasakose turi ir žinančiojo bei padėjėjo vaidmenį. Stebuklinėse pasakose būtent paukštis dažnai parneša herojui to, ko šis negali pasiekti pats - tolimą žinią ar stebuklingą daiktą.
Tokiose pasakose paukštis, susijęs su anapusiniu pasauliu, gali pasiekti ribas, kurių žmogus neperžengia. Todėl varnas čia tampa tarpininku tarp herojaus ir slėpiningo pasaulio, iš kurio ateina pagalba ar gyvybę grąžinantis daiktas.
Šis vaidmuo neprieštarauja varno kaip mirties paukščio vaizdiniui, o jį papildo: tas pats paukštis, kuris žino apie mirtį, gali žinoti ir kelią iš jos, todėl pasakų pasaulyje jis lieka galingas ir dviprasmis.
Kaip varną skaityti šiandien?
Šiandien varnas dažnai matomas tik kaip niūrus, mistinis paukštis, tačiau lietuvių tautosakoje jo reikšmė turtingesnė. Jis yra lemties ir mirties skelbėjas, velnio pavidalas, virsmo ženklas ir kartu žinantis pasakų padėjėjas.
Geriausia varną aiškinti kartu su pelėda, kapinėmis, velniu ir vėlių pasauliu - tada matyti, kad jis žymi ribą, o ne vien blogį. Juodvarnis primena, kad mirtis ir lemtis yra pasaulio dalis, o paukštis, kuris jas pranašauja, kartu gali būti ir tarpininkas tarp pasaulių.
Atskiriant varną nuo varnos ir nuo bendro tamsaus paukščio įvaizdžio, atsiveria tikslesnis tautosakos vaizdas: tai ne universalus baimės simbolis, o konkretus lietuvių sakmių ir pasakų personažas, įaugęs į mirties, lemties ir virsmo sluoksnį.
