Dievas
Prūsų ir baltų derlius, javai, pjūties stabas, derlingumo dvasia
ginčijama
Kurkis, Kurka, Curche, Curcho, Gurcho
Kas yra Kurkas baltų mitologijoje?
Kurkas (prūsų ir vokiečių šaltiniuose - Curche) yra vakarų baltų derliaus dievybė arba dvasia, ypač svarbi todėl, kad ji yra seniausiai dokumentuota baltų dievybė apskritai. Jos vardą išsaugojo ne vėlyvos kronikos, o gyvas 1249 metų istorinis dokumentas.
Kurkas - sudėtinga ir ginčijama figūra. Patikimai žinome jo vardą ir ryšį su derliumi, bet jo prigimtis nėra aiški: vieni šaltiniai ir tyrinėtojai jį laiko dievu, kiti - veikiau javų dvasia ar net pjūties stabu, neturinčiu tikro dievo statuso. Todėl Kurką geriausia pristatyti atvirai parodant, kas yra tvirtas faktas, o kas - aiškinimas.
Kurkas ir 1249 m. Christburgo sutartis
Kurkas pirmą kartą paminėtas 1249 m. vasario mėn. Christburgo (Dzierzgonio) taikos sutartyje - susitarime tarp Vokiečių ordino ir ką tik pakrikštytų prūsų genčių. Tai gyvas, ištisai išlikęs dokumentas, todėl jis laikomas patikimiausiu ankstyvuoju baltų religijos šaltiniu.
Sutartyje pakrikštyti prūsai pažada nustoti garbinti stabą, vadinamą Curche. Būtent šis paminėjimas Kurką padaro išskirtinį: dauguma kitų baltų dievų žinomi tik iš kelis šimtmečius vėlesnių kronikų, o Kurkas - iš oficialaus XIII a. teisinio dokumento.
Derliaus stabas iš paskutinių javų varpų
Christburgo sutartis Kurką apibūdina labai konkrečiai: tai stabas, kurį prūsai kasmet, nuėmę derlių, dirbdavo iš paskutinių tų metų javų varpų ir garbindavo kaip dievą. Taigi pati sutartis jį tiesiogiai sieja su pjūtimi ir paskutiniu surinktų javų pėdu.
Šis aprašymas svarbus, nes jis atskleidžia ne abstrakčią dievybę, o apeiginį objektą - iš javų padarytą figūrą, į kurią tarsi įkūnijama derliaus jėga. Toks paskutinio pėdo garbinimas yra plačiai žinomas Europos žemdirbių paprotys, ir būtent jis tampa svarbiausiu raktu aiškinant, kas iš tikrųjų buvo Kurkas.
Kurkas Grunau kronikoje: maisto ir gėrimo dievas
16 amžiaus kronikininkas Simonas Grunau Kurką (Curcho) iškėlė į prūsų panteono viršūnę - išvardijo jį tarp svarbiausių dievų ir pavadino maisto bei gėrimo dievu. Pasak Grunau, jo stabas stovėjęs Šventapilėje (Heiligenbeil), kur jam aukoti pirmieji javų pėdai.
Vis dėlto Grunau liudijimą reikia skaityti atsargiai: jo kronikos prūsų panteonas laikomas iš dalies sukonstruotu ir nepatikimu. Todėl Grunau aprašytą Kurko išaukštinimą iki maisto ir gėrimo dievo verta vertinti kaip vėlesnę interpretaciją, o ne kaip tokį pat tvirtą faktą kaip 1249 m. sutarties liudijimą.
Ar Kurkas buvo dievas, ar javų dvasia?
Pagrindinis ginčas - ar Kurkas apskritai buvo dievas. Iš sutarties aprašymo (stabas iš paskutinių varpų) kyla aiškinimas, kad Kurkas galėjo būti ne aukštas dievas, o derlingumo dvasia, įkūnyta paskutiniame pjūties pėde - panašiai kaip kituose Europos kraštuose paskutinis pėdas garbintas kaip javų motė ar javų senis.
Vladimiras Toporovas Kurko apeigas lygino su latvių paprotiu išvaryti javų dievą Jumį iš lauko, ir aiškino Kurką kaip derlingumo dvasią, kuri gali pakenkti javams, bet, tinkamai pagerbta, padidina derlių. Pagal šį požiūrį Kurkas artimesnis lietuvių ir latvių paskutinio pėdo papročiams (jievarui, kūliui, pjūties bobai) nei aukštajai dievų hierarchijai.
Kurko vardo aiškinimai
Kurko vardas aiškinamas keliais būdais. Dažnai jis siejamas su baltų veiksmažodžiu kurti - kurti, daryti, taip pat įkurti ugnį; pagal šį aiškinimą vardas galėtų nurodyti kūrimo ar darymo galią. Kazimieras Būga vardą Kurka siejo su lietuvišku žodžiu krūmas, o Motiejus Pretorijus, vartojęs formą Gurcho, jį kildino iš žodžio gerklė.
Šie skirtingi aiškinimai patys rodo, kokia neaiški yra Kurko prigimtis: net dievo vardo kilmė, lytis ir tiksli reikšmė lieka nenustatytos. Todėl vardo etimologiją verta pateikti kaip atvirą mokslinį klausimą, o ne kaip išspręstą dalyką.
Kurkas ir Krūkis: nepainioti
Kurką lengva supainioti su lietuvių dievu Krūkiu, bet tai du skirtingi dievai. Krūkis yra iš Jono Łasickio žemaičių dievų sąrašo žinomas kiaulių ir sodybos gyvulių globėjas, kurio vardas garsažodiškai siejamas su kiaulės kriuksėjimu.
Kurkas, priešingai, yra vakarų baltų - prūsų - derliaus figūra iš 1249 m. Christburgo sutarties ir vėlesnių prūsų kronikų. Juos sieja tik paviršutiniškas vardų panašumas, o sritis, kilmė ir šaltiniai visiškai skiriasi. Šį skirtumą svarbu pabrėžti, nes vardų sąskambis yra žinoma painiavos priežastis.
Kurko patikimumas ir kodėl jo nėra Sūduvių knygelėje
Kurkas yra retas atvejis, kai dievybės vardas paliudytas labai patikimai (1249 m. sutartis), bet jos prigimtis lieka ginčijama. Tvirtas faktas yra Kurko ryšys su derliumi ir paskutiniais javais; viskas kita - dievo statusas, lytis, vardo kilmė - priklauso nuo aiškinimo.
Pastebėtina ir tai, kad Kurko nėra 16 amžiaus prūsų Sūduvių knygelės dievų sąraše, kuriame išvardyti Okopirmas, Svaikstikas, Aušautas, Pergrubrijus, Pilvytis ir kiti. Šis nebuvimas dažnai naudojamas kaip argumentas, kad Kurkas galbūt nebuvo nuolatinis aukštas dievas, o veikiau apeiginis pjūties stabas - dar viena priežastis jį pristatyti atsargiai ir sąžiningai.
