- Tipas
- Deivė
- Sritis
- Javai, rugiai, derlius, žemdirbystė
- Šaltinių būsena
- vėlyvuose šaltiniuose
Kas yra Krūminė?
Krūminė yra Lietuvių javų Dievybė, žinoma iš XVI a. šaltinių. 1582 m. Motiejus Strijkovskis ją mini kaip javus duodančią Dievybę ir vadina Kruminie pradziu warpu – varpas pradedanti, javus subrandinanti galia.
Krūminė priklauso žemdirbystės globėjų sluoksniui ir glaudžiai siejasi su pjūtimi bei rugių derliumi. Jos vardas dažnai aiškinamas per „brandą“, „brendimą“ arba „krūmą“ – tai, kas auga tankiai ir keroja.
Aukos Krūminei dėl tankių rugių
Pasak Strijkovskio, Krūminei buvo aukojamos vištos žema, krūmine skiautere. Aukotos vištos mėsą susmulkindavo – kad rugiai augtų tankūs, didelėmis varpomis ir „neišeitų į šiaudus“, t. y. neišaugtų vien aukšti, bet menko derliaus.
Ši apeiga atskleidžia žemdirbio rūpestį: svarbu ne aukšti stiebai, o gausios, pilnos varpos. Aukos forma (žema skiautere) magiškai atliepia norimą rezultatą – žemus, bet tankius ir derlingus javus.
Ar Krūminė tikrai buvo Deivė?
Dėl Krūminės tikrumo tyrinėtojai nesutaria. Aleksandras Brückneris ją laikė ne Deive, o lauko demonu, o Simonas Stanevičius teigė, kad tokios Dievybės apskritai nebuvo.
Vis dėlto dauguma mitologų – Hermanas Useneris, W. E. J. Mannhardtas, Jonas Balys, Haraldas Biezais, Viačeslavas Ivanovas, Vladimiras Toporovas – mano, kad Krūminė galėjo būti garbinama kaip javų Dievybė. Todėl ją skaityti reikia atsargiai, bet ne atmesti.
Krūminė kultūroje
Krūminės vardas pateko ir į literatūrą bei muziką – ją mini Juzefo Ignacy Kraszewskio ir Stanisławo Moniuszkos kūriniai. Tai rodo, kad XIX a. romantikų domėjimasis senąja mitologija atgaivino ir mažiau žinomas dievybes.
Krūminę prasminga skaityti kartu su Žemyna ir Javine: visos jos priklauso javų, derliaus ir žemdirbystės Dievybių laukui, tik skirtingai paliudytos ir skirtingu mastu rekonstruotos.
Krūminė šiandien
Krūminė padeda suprasti, kaip smulkiai Lietuvių žemdirbiai įprasmino derliaus procesą: net rugių tankumas ir varpų pilnumas turėjo savo globėją ir savo apeigą. Tai ryškus žemdirbiškos pasaulėžiūros pavyzdys.
Krūminė yra geras pavyzdys, kaip skaityti vėlyvuose sąrašuose minimas dievybes: pripažįstant mokslinį ginčą dėl jų tikrumo, bet kartu vertinant juose užfiksuotą gyvą žemdirbio santykį su derliumi.
