Mediniai žaislai: lietuvių amatas, tautodailė ir simbolika

Medinių žaislų formos ir objektai

Gyvūnų figūrėlės: Arkliukai, karvės, ožkos, gaidžiai, paukščiai ir kiti kaimo aplinkos gyvūnai, dažnai drožiami labai apibendrinta forma.

Judantys žaislai: Arkliukai ant ratukų, vežimėliai, rogutės, traukiami gyvūnai ar paprasti mechaniniai žaislai, kurių judėjimas sukuria žaidimo veiksmą.

Garsiniai žaislai: Švilpynės, barškučiai, tarškynės ir kiti garsą kuriantys daiktai, jungiantys žaidimą su liaudies muzikos ir garsų pasauliu.

Miniatiūriniai darbo įrankiai: Maži plūgai, akėčios, rogės, vežimai ar namų apyvokos objektai, per kuriuos vaikai kartojo suaugusiųjų darbų pasaulį.

Kas yra mediniai žaislai?

Mediniai žaislai yra vaikams skirti rankų darbo daiktai iš medžio: gyvūnėliai, arkliukai, vežimėliai, švilpynės, barškučiai, sukučiai, rogutės, miniatiūriniai padargai ir paprasti judantys mechanizmai. Jie priklauso smulkiajai buities tautodailei ir kaimo vaikystės kultūrai.

Ši tema neturi vieno griežto, visą Lietuvą apimančio kanono. Daug žaislų buvo daromi namuose, naudojami iki sulūžimo ir retai saugomi kaip vertingi objektai. Todėl apie juos sprendžiame iš muziejų rinkinių, edukacijų, etnografinių aprašymų, prisiminimų ir analogiškų kaimo buities formų.

Svarbiausia suprasti, kad medinis žaislas buvo artimas vaiko aplinkai. Jis dažnai atkartojo tai, ką vaikas matė kasdien: arklį, vežimą, gyvulius, plūgą, rogutes, paukščius, piemenavimo daiktus ar suaugusiųjų darbų įrankius.

Kas juos gamino?

Medinius žaislus galėjo gaminti tėvai, seneliai, vyresni broliai, kaimo meistrai arba patys vaikai. Piemenėliai, būdami laukuose, turėjo laiko drožti paprastas figūrėles, švilpynes, lazdelės žaislus ar kitus smulkius daiktus.

Suaugusiųjų gaminti žaislai dažnai būdavo tvirtesni: arkliukas ant ratukų, vežimėlis, rogutės, supamasis arkliukas ar judantis žaislas reikalauja daugiau įrankių ir konstrukcijos supratimo. Vaikų dirbiniai dažniausiai paprastesni, bet labai svarbūs kaip mokymosi ir savarankiškos kūrybos ženklai.

Žaislo meistrystė nebūtinai reiškia puošnumą. Geras žaislas turi būti laikomas rankoje, judėti, skleisti garsą, atpažinti gyvūną ar leisti vaikui pakartoti suaugusiųjų veiksmą.

Gyvūnai ir arkliukai

Arkliukas yra vienas svarbiausių medinio žaislo vaizdinių. Arklys buvo kasdienio darbo, kelionės, statuso ir pasakų pasaulio dalis, todėl vaiko žaidime jis natūraliai tapo traukiamu, ratuotu, supamu ar rankoje laikomu objektu.

Kiti gyvūnai - karvės, ožkos, avys, gaidžiai, paukščiai, šunys - atkartojo sodybos pasaulį. Jie galėjo būti labai schematiški: keturios kojos, galva, uodega ir kelios įrėžtos linijos. Tokios formos pakanka, kad vaikas atpažintų gyvūną.

Gyvūnų žaislai mokė vaikus vardų, darbų, santykio su banda ir namų ūkiu. Žaidimas buvo ne atskiras nuo realybės, o jos mažas modelis.

Vežimėliai, rogutės ir miniatiūriniai padargai

Kaimo vaikai žaidė su daiktais, kurie kartojo suaugusiųjų ūkį: vežimėliais, rogutėmis, mažais plūgais, akėčiomis, grėbliukais ar kitais miniatiūriniais padargais. Tokie žaislai leido imituoti arimą, vežimą, šienavimą, gyvulių darbus ir sezonus.

Ratuotas žaislas reikalauja konstrukcijos: ašies, ratų, korpuso ir tvirtinimo. Net paprastas vežimėlis moko vaiko ranką suprasti judėjimą, svorį ir priežastį: trauki virvutę - ratai sukasi.

Miniatiūriniai padargai taip pat galėjo būti mokymosi priemonė. Vaikas žaidė, bet kartu perimdavo darbo pavadinimus, judesius ir ūkio tvarką.

Švilpynės, barškučiai ir garsiniai žaislai

Garsiniai žaislai jungia vaikystę su liaudies muzikos pasauliu. Medinės švilpynės, paukštelio formos švilpukai, barškučiai, tarškynės ar paprasti ritminiai daiktai leido vaikui tyrinėti garsą, kvietimą, triukšmą ir ritmą.

Švilpynę padaryti sudėtingiau negu paprastą figūrėlę, nes reikia oro kanalo, angos ir tiksliai suformuoto garso plyšio. Dėl to kai kurios garsinės formos labiau priklausė patyrusiems meistrams arba vyresniems vaikams.

Barškutis gali būti paprastesnis: tuščiaviduris korpusas, akmenukai, sėklos ar medinės detalės. Tačiau ir čia svarbus saugumas, tvirtumas ir tai, kad žaislas atlaikytų vaiko judesį.

Judantys ir mechaniniai žaislai

Judantys žaislai buvo ypač patrauklūs: traukiamas arkliukas, besisukantis suktukas, svyruojantis paukštis, judanti lėlytė ar paprastas sujungtas mechanizmas. Kuo paprastesnis mechanizmas, tuo aiškiau vaikas mato, kaip judesys atsiranda.

Tokie žaislai reikalauja ašies, virvutės, sujungimo, svorio balanso ar pasikartojančio judesio. Juose susitinka medžio drožyba, buities inžinerija ir vaiko smalsumas.

Ne visi judantys žaislai buvo plačiai paplitę ar vienodai dokumentuoti, todėl verta kalbėti apie tipus, o ne tvirtinti, kad kiekviename Lietuvos kaime buvo tas pats rinkinys.

Medžiagos, įrankiai ir saugumas

Žaislams tiko lengviau drožiamas, ne per trapus medis. Mažiems daiktams galėjo būti naudojamos atliekamos lentelės, šakos, šaukštų ar kitų dirbinių ruošinių likučiai. Tai buvo ekonomiška ir atitiko kaimo buities logiką.

Įrankiai priklausė nuo meistro: peilis, kaltelis, grąžtas, pjūklelis, dildė, švitrinimo priemonės. Vaikų drožti žaislai dažnai būdavo daromi paprastu peiliuku, todėl jų formos paprastesnės.

Šiandien atkuriant medinius žaislus svarbu laikytis saugumo: nėra aštrių atplaišų, smulkių nuryjamų dalių mažiems vaikams, nuodingų dažų ar silpnų jungčių. Istorinė forma gali būti atkuriama, bet naudoti vaikui skirtą žaislą reikia atsakingai.

Muziejai ir tyrimo ribos

Mediniai žaislai dažnai prastai išlikdavo, nes buvo naudojami iki sulūžimo, o sulūžę neišsaugomi. Todėl muziejuose jų mažiau nei skrynių, verpsčių ar sakralinių skulptūrų. Tai nereiškia, kad žaislų nebuvo; tai rodo jų kasdienį ir trapų pobūdį.

Muziejų edukacijos ir etnografinės rekonstrukcijos padeda atkurti žaislų pasaulį, bet reikia atskirti dokumentuotus pavyzdžius nuo šiuolaikinių pedagoginių interpretacijų. Abu dalykai vertingi, jei aiškiai įvardijami.

Geriausias būdas pristatyti medinius žaislus yra kalbėti apie žaislų tipus, medžiagas, vaikų aplinką ir žaidimo funkciją, o ne sudaryti tariamai baigtinį visos Lietuvos sąrašą.