Augaliniai dažai: lietuvių amatas, tautodailė ir simbolika

Augalinių dažų formos ir objektai

Medžių ir krūmų žievės: Žievės nuovirai buvo vieni tvirčiausių ir prieinamiausių dažiklių. Alksnio (juodalksnio) žievė tradiciškai duodavo rusvą, rudą spalvą, naudoti ir ąžuolo, beržo bei kitų medžių žievės nuovirai. Tikslus atspalvis priklausė nuo medžio, žievės amžiaus, mirkymo trukmės ir kandiko.

Žiedai ir lapai: Žolinių augalų žiedai ir lapai buvo svarbi dažiklių grupė, dažniausiai duodanti gelsvų, žalsvų, rusvų tonų. VLE tarp pagrindinių gamtinių dažiklių mini augalų žiedus ir lapus; konkretus rezultatas labai priklausė nuo augalo, rinkimo laiko ir fiksavimo.

Šaknys ir samanos: Šaknys ir samanos minimos kaip tradiciniai dažiklių šaltiniai. Jos plėtė spalvų ratą už žievių ir lapų ribų, bet, kaip ir kiti gamtiniai dažai, davė švelnesnius, žemiškesnius tonus nei vėlesni cheminiai dažai.

Mineraliniai dažikliai ir rūdos: Šalia augalinių dažiklių naudota pelkių ir geležies rūda – mineraliniai dažikliai, padedantys gauti tamsesnius, pilkšvus ar rusvus tonus. Geležies druskos tuo pačiu veikė ir kaip kandikai, keičiantys augalinio dažo spalvą.

Kandikai (rauginimo ir fiksavimo medžiagos): Kandikai (mordantai) – alūnas, geležies ar vario druskos ir kitos medžiagos – padeda dažui tvirtai prisitvirtinti prie pluošto ir lemia galutinį atspalvį. Tas pats dažiklis su skirtingu kandiku gali duoti kelias spalvas, todėl kandikas yra esminė augalinio dažymo dalis.

Kas yra augaliniai dažai?

Augaliniai dažai yra gamtinės kilmės dažikliai, kuriais lietuvių kaimo tekstilėje buvo spalvinami vilnos, lino ir kanapės verpalai bei audiniai. Spalva gaunama iš augalų žiedų, lapų, šaknų, samanų ir medžių žievės, o šalia jų naudota ir pelkių bei geležies rūda. Tai pirmsintetinė tekstilės spalvų virtuvė, kuria namai patys pasigamindavo dažus iš to, kas augo aplink.

Dažymas, kaip apibrėžia Visuotinė lietuvių enciklopedija, yra spalvos suteikimas medžiagai – tekstilės gaminiams, odai, popieriui. Pluoštinės medžiagos, verpalai ir audiniai dažomi dažiklio vandeniniuose tirpaluose, o dažiklis tvirtai prisitvirtina prie pluošto molekulių. Augalinio dažymo atveju tą dažiklį duoda augalas ar mineralas, o ne fabrikas.

Šis puslapis skirtas būtent TEKSTILĖS – siūlo ir audinio – dažymui. Tie patys augalai (pvz., svogūnų lukštai ar alksnio žievė) buvo naudojami ir Velykų margučiams, bet margučių dažymas yra atskira, apeiginė sritis. Čia kalbame apie spalvą, kuri vėliau keliauja į stakles, mezginį ar veltinį.

Istorinis gylis: nuo 3–4 a. iki anilino

Organiniais gamtiniais dažais žmonės dažo nuo seno. Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo konkrečią datą: Lietuvoje buvo dažoma jau 3–4 amžiuje. Vadinasi, spalvinta tekstilė mūsų krašte turi mažiausiai pusantro tūkstančio metų istoriją, ir ji prasidėjo ne nuo pirktinių, o nuo vietinių, augalinių ir mineralinių dažiklių.

Ši augalinė spalvų sistema buvo pagrindinė labai ilgai. Audimo apžvalgoje (remiantis VLE) sakoma, kad iki XIX a. audiniai dažyti gamtiniais dažais – augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies rūda. Tai glaustas, bet labai svarbus sakinys: jis išvardija visą tradicinę dažiklių šeimą, kuria rėmėsi lietuvių tekstilė prieš atsirandant cheminiams dažams.

Lūžis įvyko XIX amžiuje. VLE nurodo, kad sintetinius organinius dažus Lietuvoje imta naudoti 19 a., o 19 a. pabaigoje juos pradėta ir gaminti. Audimo apžvalga priduria, kad nuo XIX a. paplitę anilininiai dažai padarė spalvas intensyvesnes. Taigi augaliniai dažai nebuvo staiga pamiršti – jie palaipsniui užleido vietą ryškesnėms, lengviau valdomoms cheminėms spalvoms.

Dažiklių šaltiniai: žievės, žiedai, lapai, šaknys, samanos

Tradicinių dažiklių šaltinius patogiausia matyti kaip kelias kategorijas, o ne kaip tikslią receptų lentelę. Pirmoji – medžių ir krūmų žievės: jos buvo prieinamos, tvirtai dažė ir davė rusvų, rudų, žemiškų tonų. Antroji – žiedai ir lapai, dažniausiai gelsvų ir žalsvų atspalvių. Trečioji – šaknys ir samanos, plečiančios spalvų ratą. Ketvirtoji – mineraliniai dažikliai: pelkių ir geležies rūda.

Geriausiai paliudytas konkretus pavyzdys ateina iš giminingo amato. Kailiadirbystės aprašyme VLE nurodo, kad avikailiai dažniausiai dažyti rusva spalva, išgaunama iš alksnio žievės. Alksnio (juodalksnio) žievė kaip rusvos, rudos spalvos šaltinis yra tvirtai paliudytas faktas, todėl jis vertingas ir kalbant apie tekstilę – tas pats augalinis dažiklis priklauso bendrai liaudies spalvų virtuvei.

Kitus dažniausiai etnografijoje minimus augalus – svogūnų lukštus, ąžuolo ir beržo žievę, beržo lapus – verta vadinti tradiciškai naudotų dažiklių kategorijomis, o ne fiksuotais receptais. Svarbu sąžiningai pasakyti: vieno augalo spalva nėra pastovi. Tas pats žiedas ar žievė skirtingu metų laiku, skirtingame vandenyje ir su skirtingu kandiku duoda kitą rezultatą, todėl griežtos „augalas duoda spalvą X“ lentelės gamtiniame dažyme tiesiog nėra.

Kandikai: kodėl tas pats augalas duoda kelias spalvas

Norint, kad augalinis dažas tvirtai laikytųsi ir įgautų norimą atspalvį, pluoštą reikia paruošti kandikais (mordantais). Tai medžiagos – alūnas, geležies ar vario druskos ir kitos – kurios sujungia dažiklį su pluoštu ir keičia galutinę spalvą. Be tinkamo kandiko dažas dažnai būna blankus arba greitai nubluksta.

VLE dažymo straipsnis kandikus mini kaip svarbią dažymo dalį – kalbant apie odą ir kailius nurodoma, kad kailiai prieš dažymą apdorojami kandikų tirpalais, naudojami kandikiniai dažikliai. Ta pati cheminė logika galioja ir tekstilei: kandikas yra ne priedas, o spalvos dalis.

Praktinė pasekmė svarbi norint suprasti liaudies spalvas: tas pats dažiklis su skirtingu kandiku gali duoti kelias spalvas. Geležies druskos tonus paprastai patamsina ir nuslopina, kiti kandikai juos pašviesina ar pakeičia link geltonų ir rausvų. Dėl to senose verpaluose matyti spalva yra ne vien augalo, bet augalo, kandiko, vandens ir pluošto rezultatas.

Dažymo procesas žingsnis po žingsnio

Tradicinis augalinio dažymo kelias prasideda nuo žaliavos surinkimo: žievės, žiedai, lapai, šaknys ar samanos renkami tinkamu metu ir paruošiami nuovirui. Dažiklis dažniausiai išgaunamas mirkant ir verdant žaliavą vandenyje, kol gaunamas spalvotas tirpalas (nuoviras).

Prieš dažant pluoštas dažnai paruošiamas: vilna ar siūlai išplaunami ir, jei reikia, apdorojami kandiku. VLE pastebi bendrą dėsningumą, galiojantį ir gamtiniam dažymui: dažymas spartinamas keliant temperatūrą ir rūgštinant tirpalą, o jei norima šviesių ir ryškių spalvų, prieš dažymą balinama. Todėl tradicinis dažymas yra lėtas, atidus procesas, o ne vienas pamerkimas.

Toliau verpalai merkiami į dažo vonią ir laikomi reikiamą laiką, kartais kelis kartus, kol pasiekiamas norimas sodrumas. Galiausiai dažytas pluoštas ar audinys plaunamas vandeniu, kad pasišalintų neprisitvirtinęs dažas, ir džiovinamas. Kiekvienas etapas – temperatūra, mirkymo trukmė, kandikas, vandens kokybė – palieka pėdsaką galutinėje spalvoje.

Spalvų pasaulis: ką galima sąžiningai pasakyti

Apie augalinių dažų paletę verta kalbėti atsargiai. Tvirtai paliudyti dalykai yra tokie: dažikliai buvo gaunami iš žiedų, lapų, šaknų, samanų, medžių žievės bei pelkių ir geležies rūdos; alksnio žievė davė rusvą, rudą spalvą; o anilininiai dažai nuo XIX a. spalvas padarė intensyvesnes. Iš to seka, kad iki anilino vyravo švelnesni, žemiškesni, ramesni tonai.

Audimo tyrimai (remiantis VLE) skiria buitinius „baltuosius“ audinius – rankšluosčius, staltieses, paklodes – dažniausiai vienspalvius iš balintų ir nebalintų verpalų, ir spalvinguosius gaminius – gūnias, ankstyvąsias lovatieses, drabužių audinius. Pastaruosiuose šiltos spalvos buvo derinamos su šaltomis: raudona su žalia, geltona su violetine, juoda su balta, oranžinė su mėlyna. Tai rodo, kad spalva tekstilėje turėjo ne tik praktinę, bet ir kompozicinę logiką.

Vis dėlto reikia vengti per tikslių teiginių apie tai, „kuris augalas duoda kurią spalvą“. Daug konkrečių receptų šiandien yra iš dalies atkuriami – rekonstruojami pagal etnografinius aprašymus, muziejinius pavyzdžius ir natūralaus dažymo eksperimentus. Todėl sąžininga sakyti: kategorijas žinome gerai, o tikslias senąsias recepto proporcijas dažnai tenka spėti ar atkurti iš naujo.

Augaliniai dažai ir kiti amatai

Augalinis dažymas nebuvo atskiras amatas – jis įsiterpdavo tarp verpimo ir audimo. Pluoštas pirmiausia karšiamas ir verpiamas, tada dažomi verpalai, o spalvotas siūlas keliauja į stakles, mezginį, juostą ar veltinį. Todėl dažymas tiesiogiai susijęs su audimu, verpimu, lietuviškomis juostomis ir vėlimu.

Tas pats dažiklių rinkinys jungia tekstilę su kitomis sritimis. Alksnio žievės rusva spalva žinoma ir kailiadirbystėje, kur ja dažyti avikailiai; svogūnų lukštai ir alksnio bei ąžuolo žievė naudoti ir Velykų margučiams. Margučiai šiame tinkle yra artimas, bet aiškiai atskiras puslapis: ten dažomas kiaušinio lukštas, o ne pluoštas, ir spalva tarnauja šventinei, apeiginei reikšmei.

Dėl šios giminystės augalinius dažus geriausia suprasti kaip jungiamąją liaudies spalvų virtuvę. Ji aprūpindavo spalva ne vieną daiktą, o visą namų tekstilę ir net odą bei kiaušinius, naudodama tuos pačius aplink augančius ir randamus dažiklius.

Kaip atpažinti ir vertinti augalinį dažymą šiandien

Augalinis dažymas šiandien grįžta per amatų centrus, muziejų edukacijas, tautodailininkus ir natūralaus dažymo entuziastus. Lietuvos etnografijos muziejus ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras puoselėja tradicinių amatų žinias, tarp jų ir gamtinio dažymo praktiką, todėl autentiškiausią informaciją verta semtis iš tokių įstaigų ir paliudytų etnografinių šaltinių.

Vertinant gaminį verta klausti, ar spalva tikrai augalinė, ar tik primena augalinę estetiką. Tikra gamtinė spalva dažnai būna kiek netolygi, švelni, su atspalvio variacijomis, o ryškus, vienodas, labai sodrus tonas dažniau rodo cheminius dažus. Tai nereiškia, kad cheminiai dažai blogi – tik kad juos reikia vadinti tikraisiais vardais.

Atsakingas pristatymas skiria, kas yra paliudytas faktas (dažymo pradžia 3–4 a., alksnio žievė → rusva, anilino plitimas nuo XIX a.) ir kas yra šiuolaikinė rekonstrukcija ar interpretacija. Tradicija išlieka stipri tada, kai augalinį dažymą gerbiame ir kaip seną žinią, ir kaip gyvą, iš naujo atkuriamą praktiką, neprikurdami jai tikslumo, kurio šaltiniai nepatvirtina.