Bačkininkystė ir kubilystė: lietuvių amatas, tautodailė ir simbolika

Bačkininkystės ir kubilystės formos ir objektai

Statinės ir bačkos: Šulinės statinės alui, midui, mėsai, silkėms, raugintoms daržovėms ir grūdams. Žodis statinė reiškia ir patį indą, ir senovinį tūrio matą, todėl vienos „statinės“ dydis priklauso nuo konteksto.

Kubilai: Į viršų platėjantys ar siaurėjantys medienos indai grūdams, miltams, daržovėms ir alui raugti, skalbti ar maudytis. Aukštis dažniausiai 0,70–1,3 m, tūris apie 50–200 litrų.

Kibirai ir viedrai: Mediniai indai vandeniui semti, nešti ir laikyti: į viršų platėjantys, apie 22–30 cm aukščio ir apie 30 cm skersmens, su iš šulelių ausų ar geležinių kilpų pritvirtintu pasaitu.

Geldos ir loviai: Su šuliniais indais susiję, bet technologiškai skirtingi: geldos ir loviai dažniausiai ne sukalami iš šulų, o išskobiami iš vientiso medžio, todėl priklauso skobtinių indų sričiai.

Kas yra bačkininkystė ir kubilystė?

Bačkininkystė ir kubilystė yra medinės indininkystės amatas, kuriame indas ne išskobiamas iš vientiso medžio, o sukonstruojamas iš atskirų lentelių – šulų. Šulai sutašomi, jų briaunos nuožulniai apdailinamos, sustatomi į apskritimą ir suveržiami lankais, o dugnas įstatomas į išpjautą griovelį. Taip gaunamas statinės, kubilo ar kibiro korpusas, kuris laiko skystį ar birią medžiagą be vinių.

Šio amato meistras vadintas kubiliumi arba bačkininku. Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją iš šulų darytus kubilus dirbo būtent kubiliai, o iš vientiso medžio išduobtus indus valstiečiai dažnai pasidarydavo patys. Taip pat ir mediniai kibirai – ankstyvieji buvo skobtiniai, o vėlesni, šuleliniai, suveržti lankais, irgi buvo kubilių darbas. Todėl bačkininkystė ir kubilystė yra specializuota amatininko sritis, o ne vien naminis darbas.

Svarbu iškart pasakyti, ką ši sritis apima ir ko ne. Bačkininkystė ir kubilystė yra apie šulinius indus: statines (bačkas), kubilus ir kibirus. Geldos, loviai, kaušai ar dubenys, nors irgi mediniai ir kasdieniai, dažniausiai išskobiami iš vientiso medžio, todėl priklauso skobtinių indų ir drožybos sričiai. Šitą skirtumą šiame puslapyje laikome pamatiniu.

Skobtinis ar šulinis: kuo amatas išskirtinis

Mediniai indai Lietuvoje žinomi dviejų pagrindinių konstrukcijų. Pirmoji – skobtinė: indo sienelės išskaptuojamos iš vientiso, dažnai tuščiavidurio rąsto. VLE nurodo, kad seniausių kubilų šonai būtent ir buvo išduobti iš vientiso tuščiavidurio medžio. Antroji – šulinė: indas surenkamas iš atskirų šulų. VLE pažymi, kad vėliau kubilai pradėti dirbti iš šulų, ir kad būtent tokie indai buvo kubilių darbas. Bačkininkystė ir kubilystė yra apie antrąją – šulinę – konstrukciją.

Skirtumas nėra vien technologinis – jis lemia indo galimybes. Iš vientiso medžio išduobto indo dydį riboja medžio storis, o šulinė konstrukcija leidžia daryti didelius, sandarius, į viršų platėjančius ar siaurėjančius indus. Lankais suveržti šulai sudaro stiprų, tamprų korpusą, kuris atlaiko skysčio spaudimą ir rūgstančio turinio dujas.

Dėl to bačkininkystę reikia atskirti ir nuo bendrosios medžio drožybos, kuri apima skulptūrą, dekorą ir skobtinius daiktus. Bačkininko darbe svarbiausia ne ornamentas, o tiksli sandūra: kad šulai sudarytų vandeniui nelaidų apskritimą, o lankai laikytų juos prispaudę vieną prie kito. Tai inžinerinis, o ne dekoratyvinis amatas.

Kubilas ir statinė: istorinis gylis

Kubilas VLE apibūdinamas kaip medinis indas grūdams, miltams supilti, daržovėms ir alui raugti. Lietuvoje buvo daromi ir į viršų platėjantys, ir siaurėjantys kubilai. Tai liudija, kad amatas turėjo aiškiai apibrėžtų formų rinkinį, pritaikytą skirtingoms reikmėms: vieni indai patogesni pilti ir semti, kiti – sandariau uždengti.

Žodis statinė turi dvi reikšmes, ir jas būtina skirti. Visų pirma tai indas – bačka. Tačiau VLE straipsnis „statinė“ daugiausia kalba apie kitą reikšmę: statinė (bačka) buvo ir senovinis biralų tūrio matas, 15–18 amžiuje naudotas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o 16 amžiuje tapęs tūrio matų sistemos pagrindu. Lietuviškoji (Vilniaus) statinė prilygo 407 litrams; egzistavo ir vietinių statinių – Kauno, Kėdainių, Ukmergės, Šėtos, Luokės, Labanoro.

Šį 407 litrų skaičių reikia suprasti teisingai: tai matavimo vieneto dydis, o ne fiksuotas bačkos talpos standartas. Realios statinės buvo įvairaus dydžio, priklausomai nuo paskirties. Vis dėlto pati tūrio mato istorija svarbi ir amatui: ji rodo, kad statinė buvo tokia pamatinė laikymo ir prekybos talpa, jog jos pavadinimu imta matuoti grūdų ir kitų biralų kiekius visoje valstybėje.

Žaliava: kokia mediena tinka

Šuliniam indui reikia tiesiasluoksnės, lengvai skylančios ir pakankamai sandarios medienos. Skirtingoms gaminio dalims tikdavo skirtingos rūšys. VLE „kibiras“ straipsnyje tiesiogiai pasakyta: gerieji kibirai daryti iš liepos ar klevo, o ūkiniai – iš eglės. Tai gera nuoroda ir platesnei kubilystei: minkštesnė, švelni liepa ar klevas tiko geresniems, švaresniems indams, o pigesnė, sakinga eglė – kasdieniam ūkiui.

Indo turinys taip pat lėmė medienos pasirinkimą. Maistui ir gėrimui – alui, midui, pienui, raugintoms daržovėms – reikėjo medienos, kuri neperduotų pašalinio kvapo ir skonio. Spygliuočių sakingumas galėjo būti ir trūkumas, ir privalumas: dervingas kvapas tiko ne kiekvienam turiniui. Todėl bačkininkas medžiagą rinkdavosi pagal tai, ar inde bus laikomas vanduo, grūdai, ar rūgstantis gėrimas.

Mediena turėjo būti tinkamai išdžiovinta, kad šulai nesusitrauktų ir neatsivertų plyšiai. Per drėgna mediena, indui išdžiūvus, sukelia nesandarumą; per sausa – sunkiau prisitaiko prie lankų įtempimo. Šio balanso išmanymas ir skiria patyrusį kubilių nuo atsitiktinio darbo, nors konkrečios senųjų meistrų džiovinimo trukmės šaltiniuose dažnai neužfiksuotos.

Įrankiai ir lankai

Bačkininko darbas remiasi keliais pamatiniais veiksmais: medienos skaldymu į ruošinius, šulų tašymu ir profiliavimu, briaunų nuožulniu apdirbimu, indo surinkimu ir lankų užmovimu, dugno įstatymu. Kiekvienam veiksmui reikia savo įrankio – kirvio ir peilio ruošiniams, drožimo bei skaptavimo įrankių šulams formuoti, grąžtų skylėms ir grioveliui dugnui įstatyti.

Lankai yra esminė indo dalis, nes jie ir suveržia šulus į vientisą korpusą. VLE nurodo, kad kubilai buvo apjuosti mediniais arba geležiniais lankais. Mediniai lankai dažniausiai lenkti iš lazdyno ar kitų lanksčių vytelių; „kibiro“ straipsnis tiesiogiai mini, kad vėlyvieji kibirai suveržti lazdyno, vėliau – geležiniais lankais. Geležinių lankų paplitimas yra svarbus pokytis: jie tvirtesni, ilgaamžiškesni ir leido daryti didesnius, labiau apkraunamus indus.

Indo viršus dažnai buvo uždengiamas. VLE pažymi, kad kubilai uždengiami iš šiaudų ar lazdyno plėšų pintu arba iš lentų sukaltu dangčiu. Tai rodo, kad bačkininkystė siejosi su gretimais amatais – pynimu (šiaudų, vytelių) ir paprasta dailide (lentinis dangtis), o vieno indo pagaminimas galėjo apjungti kelias technikas.

Kaip surenkamas šulinis indas

Apibendrintai šulinio indo gamybą galima apibūdinti keliais žingsniais; konkrečios senųjų meistrų operacijų smulkmenos regionuose skyrėsi, todėl čia laikomės bendros, technologiškai teisingos eigos. Pirma, mediena suskaldoma į ruošinius ir paliekama išdžiūti. Antra, kiekvienas šulas aptašomas: jam suteikiama reikiama forma, o briaunos nuožulniai apdirbamos taip, kad sustatyti šulai sudarytų uždarą apskritimą be tarpų.

Trečia, šulai sustatomi ir laikinai suveržiami, kad būtų galima patikrinti, ar jie tarpusavyje gerai priglunda. Į viršų platėjančio ar siaurėjančio indo forma priklauso nuo to, kaip pakreiptos šulų briaunos. Ketvirta, korpusas suveržiamas nuolatiniais lankais – mediniais arba geležiniais; jie užmaunami ir prikalami arba įtvirtinami taip, kad spaustų šulus vieną prie kito ir laikytų visą indą sandarų.

Penkta, indo dugnui (o statinei – ir dugnui, ir viršui) išpjaunamas vidinis griovelis, į kurį įstatoma apvali lenta; taip uždaromas indas. Galiausiai, jei reikia, pridedamas dangtis, ąsos, kibirui – pasaitas. Visa konstrukcija paprastai laikosi be vinių, vien tikslia sandūra ir lankų įtempimu – tai ir yra amato esmė.

Gaminiai ir jų paskirtis

Statinės ir kubilai aprūpino visą ūkį. Kubilas, pasak VLE, naudotas grūdams, miltams supilti, daržovėms ir alui raugti; jo aukštis dažniausiai 0,70–1,3 metro, o tūris – 50–200 litrų. Statinės ir bačkos talpino alų, midų, vandenį, mėsą, sūdytą žuvį (silkes), raugintas daržoves. Maisto laikymas šuliniuose induose buvo kasdienio aprūpinimo pagrindas, ypač žiemai ruošiant atsargas.

Kibiras buvo svarbiausias kasdienis nešimo ir semimo indas. VLE nurodo, kad Lietuvos kaimuose ir miesteliuose 19 amžiuje–20 amžiaus pradžioje naudoti mediniai kibirai: į viršų platėjantys, apie 22–30 cm aukščio, apie 30 cm skersmens, su dviem iš šulelių išsikišusiomis ausimis, vėliau – su geležinėmis kilpomis, pasaitu iš kanapinės virvės, kadagio vytelių ar storos vielos. Mediniai kibirai naudoti ir vietoj melžtuvių, o ilgiausiai – iki 20 amžiaus vidurio – jie išliko Rytų Lietuvoje.

Su šuliniais indais glaudžiai susiję, bet technologiškai skirtingi yra geldos ir loviai. Juos dažniausiai ne sukala iš šulų, o išskobia iš vientiso medžio, todėl jie priklauso skobtinių medinių indų sričiai. Šiame puslapyje juos minime kaip giminingą, bet atskirą gaminių grupę, kad neišplaustume amato apibrėžimo.

Amatas, prekyba ir ryšys su kitomis sritimis

Bačkininkystė buvo glaudžiai susijusi su alaus, midaus, pieno ir mėsos ūkiu. Be tinkamų statinių ir kubilų nebūtų buvę kur raugti alaus, brandinti midaus, laikyti raugintų daržovių ar sūdytos mėsos. Todėl kubilius ir bačkininkas dirbo ne pavieniui, o aptarnaudami visą kaimo ar miestelio buitį; kai kuriose vietose toks meistras buvo nepakeičiamas.

Statinė kaip tūrio matas rodo ir ryšį su prekyba. Kadangi statinė tapo biralų tūrio matų sistemos pagrindu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, šulinis indas buvo ne tik buities, bet ir ūkio bei prekybos vienetas. Grūdai, salyklas ir kitos atsargos buvo matuojami ir gabenami būtent tokiomis talpomis, todėl amatas turėjo ir ekonominę reikšmę.

Bačkininkystė ribojasi su keliais gretimais amatais. Nuo medžio drožybos ir skobtinių indų ji skiriasi šuline konstrukcija; su baldininkyste ir dailide ją sieja tikslaus medžio sutašymo ir sandūrų darbas; su pynimu – šiaudiniai ar vyteliniai dangčiai; su kalvyste – geležiniai lankai ir kilpos. Taip vienas medinis indas sujungia kelių amatininkų darbą.

Kaip atpažinti ir vertinti šiandien

Šulinį indą atpažinti nesunku: jo sienelę sudaro atskiros vertikalios lentelės – šulai, suremtos lankais, o ne vientisas išskobtas medis. Lankai (mediniai ar geležiniai), matomos šulų sandūros, į griovelį įstatytas dugnas ir dažnai į viršų platėjanti ar siaurėjanti forma yra pagrindiniai bačkininko darbo požymiai. Skobtinį indą, priešingai, išduoda ištisinė, be sandūrų išskaptuota sienelė.

Vertinant gaminį verta klausti, kokiai paskirčiai jis darytas ir iš kokios medienos. Geresni, švaresni indai daryti iš liepos ar klevo, ūkiniai – iš eglės; talpos, aukščio ir formos kalba apie tai, ar indas skirtas alui raugti, vandeniui nešti, ar grūdams laikyti. Konkretaus istorinio pavyzdžio vertę padeda nustatyti regionas, laikotarpis ir muziejinis kontekstas.

Šiandien šulinė indininkystė palaikoma kaip tradicinis amatas. Lietuvoje veikia Tautinio paveldo produktų sistema ir tradicinių amatų puoselėjimo institucijos, tarp jų Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kurie sertifikuoja ir pristato tradicinius meistrus bei jų gaminius. Vertinant šiuolaikinį darbą sąžininga skirti autentišką tradicinio amato gaminį nuo dekoratyvinės imitacijos.