Nuslaidė Saulala vakari raudona žodžiai

Šią sutartinę su priegiesmiu „tūto tūto betuto" galima suprasti kaip dainą apie Saulėlydį ir sugrįžtančią šeimą. Pradžioje nusileidžia Saulelė vakaruose raudona, ne tiek raudona, kiek pažaruota (apsiausta pašvaiste). Šį vaizdą galima interpretuoti kaip ramų vakaro paveikslą, kuriame Saulė lėtai slenka iki pat žemelės.

Toliau viešuoju keliu ateina tėvulis, paskui matutė, broliukas ir sesutė. Šį šeimos narių sugrįžimą galima suprasti kaip vakarinį namų susiėjimą, gretinamą su Saulės leidimusi. Kartojama struktūra, kurioje keičiasi tik šeimos narys, būdinga sutartinių sandarai.

Antra interpretacijos versija. Saulės nusileidimas „ligi pat žemelės“ ir tuo pačiu metu vienas po kito „viešuoju keliu“ ateinantys tėvas, motina, brolis ir sesuo sukuria kosminės ir žmogiškos darnos paveikslą: dangaus šviesulio kelias atspindi šeimos sambūrį. Lietuvių mitologijoje Saulė turi savo šeimą (Mėnulį, žvaigždes-vaikus), todėl Saulėlydžio ir grįžtančios giminės gretinimą galima skaityti kaip žemiškos šeimos įrašymą į kosminį ratą: kaip Saulė vakare „pareina“ namo, taip pareina ir žmonės. Sudėtinga atitartinė forma, kurioje trys balsų grupės susilieja į vieną sukamą garsą, pati tampa to rato – dienos užbaigos ir namų vienybės – išraiška.