Tautodailė ir tapatybė
14 min.
Enciklopediniai ir etnologijos mokslo šaltiniai
Kas yra juosta ir kodėl jos raštai svarbūs
Juosta yra dekoratyvinė juosiamoji drabužių detalė, o lietuvių juostos, anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, priklauso vienai seniausių lietuvių liaudies audinių rūšių. Valstiečiai – ir moterys, ir vyrai – jas ryšėjo iki XIX amžiaus vidurio, o XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje juosta tapo tautinių drabužių dalimi. Tradicinės juostos buvo 2–3 metrų ilgio ir 2–20 centimetrų pločio, audžiamos iš naminių lininių, vilnonių ar medvilninių siūlų. Ankstyviausių vytinių juostų fragmentų rasta net IV–V amžiumi prieš Kristų datuojamame kape, tad ši tradicija siekia tūkstantmečius.
Juostos raštas nėra atsitiktinis. Tai ritmiškai pasikartojančių ženklų – motyvų – seka, keliaujanti per visą ilgą audinio juostą. Būtent dėl šios ilgos, kartotinės sandaros juostos laikomos viena geriausių vietų mokytis lietuvių ornamento: viename audinyje pamatai, kaip atskiras ženklas virsta sistema. Šiame straipsnyje aiškiname, kaip tokį raštą skaityti, ir pateikiame motyvų žodyną pagal mokslinius tyrimus.
Svarbiausią perspėjimą verta perskaityti iš karto: raštų reikšmės yra interpretacinės. Etnologas Vytautas Tumėnas, išsamiausiai tyręs rinktinių juostų ornamentiką, pabrėžia, kad forma gyvuoja ilgiau už atmenamą turinį – ženklas gali išlikti šimtmečius, nors jo pirminė prasmė užsimiršta. Todėl reikšmes čia pateikiame ne kaip „tikrąją“ ženklo paslaptį, o kaip tyrinėtojų rekonstrukcijas ir liaudiškus aiškinimus.
Kaip ir kam juostos buvo naudojamos: apeigos, dovanos, pagarba
Juosta apjuosia, suriša ir pažymi, todėl jos paskirtis buvo kur kas platesnė nei drabužio dekoras. Moterys juostomis susijuosdavo sijonus, pasirišdavo kojines, varstydavo liemenes; vyrai jomis susijuosdavo marškinius, kelnes ir viršutinius drabužius, rišdavo autus. Iš juostų darytos lauknešėlių rankenos, jos naudotos kūdikiui vystyti, lopšiui pakabinti, net karstui į duobę nuleisti. Pasak VLE, žinoma net 16 juostos rišimo būdų, o iki XX amžiaus pradžios austi juostas mokėjo beveik visos kaimo moterys.
Iki XX amžiaus pradžios gyvavo paprotys teikti juostą kaip simbolinę dovaną ar auką. Pietų Lietuvoje juosta buvo dažniausia vestuvių dovana: jaunoji teikdavo ją kviesliui, piršliui, pabroliams ir kaimynams. Vykdama į vyro namus, ji juostą užrišdavo ant pakelės kryžiaus ar kiemo vartų, o pirmą kartą eidama į pirtį juostą aukodavo pirties kūrentojui. Juostomis puošti krikštai ir kryžiai, jos lydėjo krikštynas ir laidotuves – todėl juosta natūraliai siejama su perėjimu, apsauga ir bendruomenės ryšiu.
Tumėnas šią simboliką kildina iš pagrindinės juostos funkcijos – rišti ir jungti. Anot jo, aprišimas juosta apeigose simbolizuoja pakylėjimą iš kasdienybės į šventybės lygmenį, o moters dovanota juosta žymėjo draugystę ir ryšį. Įdomu, kad vestuvių ir krikštynų papročiai su juosta vyrauja rytinėje Lietuvoje, o laidotuvių – vakarinėje. Iki pat šių dienų puošnios juostos tebeįteikiamos garbingiems svečiams ir jubiliatams kaip pagarbos ženklas.
Audimo technika: rinktinė, kaišytinė, pintinė, vytinė
Pagal gamybos techniką VLE skiria austines, pintines, vytines ir megztas juostas, o austinės dar dalijamos į rinktines, kaišytines ir neraštuotas. Rinktinių juostų raštams būdingi sudėtingi geometriniai, kartais ir augaliniai motyvai; pagal paplitusius ornamentus skiriamos dzūkiškos, suvalkietiškos ir klaipėdietiškos rinktinės. Kaišytinėms juostoms būdingas ritmiškai pasikartojantis saulutės motyvas, o pintinės juostos išsiskiria spalviniu languotumu, geometriniais rombais ar eglutėmis.
Technika tiesiogiai lemia raštą, todėl jos negalima atskirti nuo reikšmės. Rinktiniame audinyje ornamentas renkamas rankomis valdant atskirus metmenų siūlus, kaišytiniame – papildomi spalvoti siūlai įkaišomi tik rašto vietose, pintinėje – raštas gimsta iš pačios pynimo struktūros ir spalvų. Dėl to geometrinis rombo ar eglutės ženklas dažnai yra ne paviršinis piešinys, o pati audinio konstrukcija: jis atsiranda iš to, kaip susikerta siūlai.
Technika svarbi ir geografiškai. Pasak VLE, rinktinėmis juosėjo visoje Lietuvoje, kaišytinėmis – pietinėje dalyje (Alytaus, Lazdijų, Varėnos kraštai), pintinėmis – šiaurinėje ir iš dalies vidurio Lietuvoje, vytinėmis – rytinėje ir pietrytinėje dalyje. Mažojoje Lietuvoje austos vadinamosios šimtaraštės juostos su keliomis dešimtimis skirtingų motyvų, kartais su dainų posmais. Žinodami techniką ir regioną, raštą skaitome tiksliau.
Kaip skaityti juostos kompoziciją: pakraščiai, eilės ir centrinis motyvas
Juostą verta skaityti kaip tris dalis. Kraštuose paprastai išausti vienspalviai ar keliaspalviai dryželiai, kurie aprėmina raštą. Viduryje keliauja pagrindinis ženklų takas. Galuose juosta dažniausiai baigiama kutais iš metmenų siūlų, o vytinių juostų galai puošiami bumbulais. Tokia tvarka – rėmas, vidurys, užbaiga – padeda atskirti, kas raštе yra svarbiausia.
Pats raštas remiasi simetrija ir ritmu. Lietuvių liaudies meno ornamentai, anot VLE, yra simetriški, ritmiški, architektoniškos kompozicijos, derantys su dirbinio forma ir medžiaga. Dzūkų kaišytinėse juostose rašto spalvos dažnai išdėstomos trimis eilėmis, o motyvai – rombai, eglutės, saulutės – kartojasi pastoviu žingsniu. Skaitydami juostą, pirmiausia ieškokite kartojimo vieneto: kuris ženklas sudaro pagrindinį ritmą, o kurie yra tik jungtys ar užpildai.
Reikia turėti omenyje, kad tas pats ženklas turi daug regioninių pavadinimų. Tumėnas surinko liaudiškus juostų raštų vardus – katpėdėlės, grėbliukai, agurkėliai, eglutės, akutės, roželės, žvaigždutės, žalčiukai, žirgeliai, meškučiai, ožkanagučiai. Tas pats rombas su ataugėlėmis vienur vadinamas Saluke, kitur Rožele ar Katės pėduke. Todėl raštą skaityti reiškia ne tik atpažinti formą, bet ir žinoti, kaip ją vadino patys audėjai.
Rombas ir akutės: žemės ir vaisingumo ženklas
Rombas yra vienas dažniausių lietuvių juostų motyvų. Liaudies meno simbolikos apžvalgose jis aiškinamas kaip aktyvumo simbolis, turintis daug prasmių: žemė, saulė, diena, vainikas, ugnis. Mažais kvadratėliais ar rombukais sudaryti ornamentai liaudiškai dažnai vadinami akutėmis. Pats rombas, ypač su taškeliu viduryje, daugelyje tradicijų siejamas su dirbamos žemės lauku ir vaisingumu.
Ypač iškalbingi yra rombai su priedais. Tumėno tipologijoje rombas su kabliukais (vadinamas Vėžleliu, Varlyte, Voru, Ožkanagiu) ir rombas su ataugėlėmis priklauso vaisingumo simbolikos laukui; latvių ir slavų tradicijose tie patys ženklai vadinami vėžiukais, rupūžiukais, ožiukais. Šių chtoninių – požemio – gyvūnų įvaizdžiai tradiciškai siejami su žemės derlingumu ir gyvybės jėga. Liaudiškai rombas su kabliukais kartais aiškinamas ir kaip žalčio akys, nors tai veikiau populiarus, o ne dokumentuotas mokslinis aiškinimas.
Svarbu nepervertinti: rombas yra tokia paprasta ir universali forma, kad ji savaime kyla iš audimo konstrukcijos beveik visose pasaulio tekstilės tradicijose. Todėl konkretaus rombo reikšmę verta sieti su jo pavadinimu, regionu ir kompozicija, o ne suteikti vieną visuotinę prasmę. Tas pats ženklas dzūkų juostoje ir Mažosios Lietuvos šimtaraštėje gali būti aiškinamas skirtingai.
Saulutė ir saulės ratas: šviesos ir gyvybės motyvas
Saulės motyvas, pasak LNKC leidinio apie lietuvių liaudies meną, yra populiariausias ornamento motyvas Lietuvoje. Jis naudojamas ant su apeigomis susijusių daiktų – juostų, margučių, prieverpsčių, kultuvių. Mediniuose dirbiniuose saulė dažnai vaizduojama kaip šešiakampė žvaigždė apskritime, o apskritimas su spinduliais aiškinamas kaip saulės, ugnies, tobulybės ir amžinybės ženklas. Kaišytinėms juostoms, anot VLE, būtent saulutės motyvas yra būdingiausias, ritmiškai pasikartojantis ženklas.
Juostų ornamente saulutė retai būna realistiškas apskritimas su spinduliais. Dažniau ją atstoja geometrinė forma – segmentinė žvaigždė arba rombas su ataugėlėmis. Tumėnas pažymi, kad būtent rombo su ataugėlėmis raštą audėjos vadino Saluke, Žvaigždute, Rožele, Erškėtėliu ar Snaige. Pavadinimas Salukė ypač būdingas Dzūkijos tarmei, o latviai tą patį raštą vadina Saulīte. Taigi saulės įvaizdis juostose perteikiamas labiau per pavadinimą ir kontekstą nei per piešinį.
Saulutės reikšmė tradiciškai siejama su šiluma, šviesa, gyvybe ir derliumi. Kadangi šis ženklas dažnas ant apeiginių daiktų ir dovanų, jis dera su juostos kaip palinkėjimo bei apsaugos funkcija. Vis dėlto, kaip ir su rombu, verta atskirti dokumentuotą saulės simboliką nuo perdėtų aiškinimų – ne kiekvienas apskritimas ar žvaigždutė juostoje būtinai buvo sąmoningas saulės kultas.
Žvaigždė, rožė ir segmentinė rozetė: kosminis ir augalinis ženklas
Segmentinė, dažniausiai šešiakampė žvaigždė liaudies meno simbolikoje vadinama vienu seniausių pasaulyje saulės ir šviesos simbolių, žinomu jau senovės Mesopotamijoje. Lietuvių liaudies ornamente ji užima svarbią vietą: ja puošti rakandai, prieverpstės, architektūra, o Žemaitijoje segmentinė žvaigždė virš koplytėlių kartais net atstodavo kryžių. Kaimo žmonės ją vadino saulute ar žvaigžde, o Vakarų Europoje paplitęs jos pavadinimas – rozetė arba roželė.
Juostose šis ženklas dažnai sutampa su jau minėtu rombu su ataugėlėmis, todėl augalinis ir kosminis aiškinimai persipina. Tumėnas pažymi, kad baltų ir slavų tradicijoje tokio rašto pavadinimai atitinka reikšmingiausius tautosakos augalus ir žiedus – ypač rožę ir ąžuolą – bei saulės, žvaigždžių ir vestuvinės simbolikos gyvūnus. Tai rodo, kad audėjos žvaigždutę galėjo suvokti vienu metu ir kaip dangaus šviesulį, ir kaip žydintį žiedą.
Praktiškai tai reiškia, kad „žvaigždė“, „rožė“ ir „saulutė“ juostoje dažnai yra tas pats geometrinis ženklas, tik kitaip pavadintas. Skaitydami raštą, neturėtume griežtai atskirti dangaus nuo augalijos: liaudies mąstyme šviesa, žydėjimas ir gyvybė buvo susieti. Tai geras pavyzdys, kodėl juostų reikšmes reikia aiškinti lanksčiai, o ne pagal vieną griežtą žodyną.
Eglutė, dantukai ir grėbliukai: medžio ir kasdienybės įvaizdžiai
Eglutė yra vienas populiariausių rinktinių ir ypač pintinių juostų motyvų. Jis sudaromas iš įstrižų brūkšnelių, sudėtų tarsi šakelės, ir dažnai keliauja per visą juostą ištisine eile. Eglutės įvaizdis tyrinėtojų siejamas su žagaro vaizdiniu ir su pasaulio medžio simbolika, taigi su gyvybės augimo ir vertikalaus pasaulio sandaros idėja. Drauge eglutė yra ir viena seniausių geometrinių formų: eglutės raštu, anot VLE, dekoruoti dar neolito moliniai puodai.
Šalia eglutės dažni vadinamieji dantukai – smailių trikampėlių eilė palei rašto kraštą. Ornamentikoje dantukai priskiriami juostiniam ornamentui ir dažniausiai atlieka rėminimo, ribos žymėjimo vaidmenį. Trikampis liaudies simbolikoje aiškinamas kaip ugnies, vandens, vyro ir moters ženklas, todėl dantukų eilė gali būti suvokiama ir kaip apsauginė riba, ir kaip paprasčiausiai dekoratyvus kraštas.
Grėbliukai – tai šukas primenantis ženklas su keliomis ataugėlėmis. Tumėnas surinko jo pavadinimus: paprastesni vadinami Grėbliukais ar Šukomis, sudėtingesni – Dvilypiu ar Sulaužtiniu grėbleliu. Remdamasis lietuviška medžiaga, tyrinėtojas šį raštą sieja su dangaus šviesulių simbolika. Eglutė, dantukai ir grėbliukai gerai parodo, kaip kasdieniai daiktai ir medžio formos juostose virsta ritmiškais ženklais.
Žaltys ir gyvatėlė: S ir zigzago ženklas, vaisingumo ir laimės simbolis
Žalčio arba gyvatės motyvas randamas ant kryžių, prieverpsčių, margučių ir juostų. Juostose jis perteikiamas geometriškai – kaip zigzagas, banguota linija arba S raidės pavidalo ženklas; kartais dvigubas žaltukas net sudaro svastikos formą. Senovės baltų mitologijoje žaltys siejamas su žemės, žmonių ir gyvulių vaisingumu, su laime, gerove ir mirusiaisiais. Marija Gimbutienė rašė, kad priešistoriniais laikais dievybė Gyvatė buvo garbinama kaip namų židinio, laimės, sveikatos ir vaisingumo teikėja.
Tyrinėtojai žalčio ženklą aiškina kaip gyvybinės energijos ir atsinaujinimo simbolį. Žaltys siejamas ir su deive Laima – tą ryšį galima įžvelgti tiek raštų ženkluose, tiek mituose. Žaltys laikytas tarpininku tarp dangaus ir žemės, gebančiu „ištraukti“ lietų, todėl banguotas ar zigzaginis ženklas juostoje dera su gyvybės, lietaus ir derliaus įvaizdžiais.
Zigzagas ir bangelė ir patys savaime priklauso seniausiems geometriniams ornamentams – banguotas ornamentas yra klasikinis juostinio rašto pavyzdys. Todėl ne kiekviena banguota linija juostoje yra sąmoningai vaizduojamas žaltys; dažnai tai tiesiog ritmiška jungiamoji forma. Skirti dokumentuotą žalčio simboliką nuo paprasto bangelės užpildo padeda ženklo pavadinimas ir kontekstas konkrečioje juostoje.
Pasaulio medis, paukščiai, žirgeliai ir kryželiai
Pasaulio medis – tai daugeliui tautų būdingas vaizdinys, jungiantis pasaulio sluoksnius: viršūnėje – dangaus šviesuliai, kamiene – žemė, šaknyse – požemis. Lietuvių dailėje jis vaizduojamas apsuptas paukščių, žalčių, žiedų. Juostose šį vaizdinį dažniausiai atstoja simetriškas augalinis motyvas – augalas vazone, tulpė arba lelija. LNKC apžvalgoje augalas vazone laikomas vienu populiariausių lietuvių liaudies meno motyvų, paplitusiu nuo XVI–XVII amžiaus; tulpės ir lelijos puošia kraičio skrynias, audinius ir kryžius.
Zoomorfiniai ženklai juostose taip pat dažni, nors ir stilizuoti. Paukščiai – vienas seniausių ornamento motyvų; juostose jie paprastai abstraktūs, retai atpažįstami kaip konkretus paukštis. Žirgo galvos motyvas, anot LNKC, pagal populiarumą antras po saulės; Tumėno tipologijoje žirgelių tipo raštai (stogelis su kabliukais, vadinamas Žirgeliais ar Arkliukais) siejami su dualumo ir tarpininkavimo simbolika. Tiek paukščiai, tiek žirgeliai dažnai komponuojami simetriškomis poromis aplink centrinį ženklą.
Kryželiai ir geometriniai kryžiukai – vieni dažniausių, bet ir daugiaprasmiškiausių ženklų. Kryžius liaudies simbolikoje kildinamas iš ugnies ženklo dar ikikrikščioniškoje bendruomenėje, o nuo IV amžiaus jis tapo krikščionių tikėjimo simboliu. Atskirai verta paminėti ugnies kryžių – svastikos pavidalo ženklą. Istoriškai baltų ir latvių ornamentikoje jis buvo saulės, Perkūno, ugnies, judesio ir laimės ženklas, žinomas daugelyje senų kultūrų; jį būtina aiškinti istoriškai ir atsargiai, atsiejant senąją baltišką reikšmę nuo XX amžiaus politinių asociacijų.
Spalvų reikšmės: raudonos dominantė ir spalvų deriniai
Spalva juostoje yra tokia pat svarbi kaip forma. Dažniausiai juostos dugnas būdavo baltų ar gelsvų lininių siūlų, o raštas išrenkamas spalvotais vilnoniais siūlais. Senosiose dzūkų juostose vyravo žalia, raudona ir violetinė rašto spalvos, o Mažojoje Lietuvoje stambų geometrinį raštą sudarydavo raudona, vyšninė, tamsiai mėlyna ar juoda spalva. Raudona spalva tradiciškai dominuoja ir laikoma svarbiausia – ji siejama su gyvybe, ugnimi ir saugančia jėga.
Iki XIX amžiaus audiniai dažyti gamtiniais dažais – augalų žiedais, šaknimis, žieve, geležies rūda – todėl ankstyvųjų juostų spalvos buvo santūresnės. XIX amžiuje paplitus anilininiams dažams, juostos pasidarė ryškesnės ir margesnės. Lietuvių liaudies tekstilėje, anot VLE, šiltos spalvos dažnai derintos su šaltomis: raudona su žalia, geltona su violetine, juoda su balta. Toks kontrastas padeda raštui skambėti ir aiškiai išryškina ženklų ritmą.
Vertėtų vengti per griežtų spalvų reikšmių lentelių. Konkrečios juostos spalvas lėmė regionas, laikotarpis, mada, dažų prieinamumas ir pačios audėjos skonis, todėl ta pati raudona viename krašte galėjo reikšti daugiau nei kitame. Spalvą, kaip ir formą, geriausia skaityti kartu su technika, regionu ir paskirtimi – tik visa tai sudėjus gaunamas patikimas, o ne spėjamas juostos skaitymas.
