Smuklės ir karčemos

Smuklių ir karčemų tipai ir dalys

Paprasta smuklė: Užeiga maistui, gėrimui ir trumpam poilsiui.

Užvažiuojamieji namai: Didesnis kompleksas su svečių kambariais, arklidėmis ir vežiminių erdvėmis.

Kieminė karčema: Pastatas ar jų grupė, formuojanti uždarą arba pusiau uždarą kiemą.

Kas buvo smuklė ar karčema?

Smuklė arba karčema buvo užeigos pastatas, kuriame keliautojai galėjo pavalgyti, išgerti, pernakvoti, pašerti ar pastatyti arklius. Ji aptarnavo kelius, turgus, miestelius ir kaimo bendruomenę.

Tai tradicinis viešasis pastatas, o ne privati sodyba. Jo architektūra turėjo atlaikyti didesnį žmonių ir vežimų srautą.

Istorija

Lietuvoje smuklės žinomos nuo vėlyvųjų viduramžių. Jos ypač plito prie svarbių kelių, sankryžų, miestelių aikščių ir kaimų pakraščių. Smuklės Lietuvoje žinomos nuo XIV a. pabaigos; dar 1389 m. Jogaila įsakė tijūnams leisti parapijų klebonams pasistatyti po vieną smuklę, o smuklė turėdavo skiriamąjį ženklą – pakabintą pušies šaką ar iškeltą gairę. Iki XVIII a. veikė atskiros alaus, midaus ir degtinės smuklės (1554 m. Panevėžyje būta 51 alaus, 3 midaus ir 10 degtinės smuklių).

XIX-XX a. jų reikšmę mažino geležinkeliai, viešbučiai, alkoholio monopoliai ir pasikeitęs keliavimas. Smuklių nuomotojai nuo XVII a. pradžios dažniausiai būdavo žydai, o galutinai smuklės išnyko XX a. pirmoje pusėje.

Forma

Paprastesnės smuklės buvo užeigos, o didesni užvažiuojamieji namai turėjo svečių kambarius, arklides, vežimines ir kiemą. Planai galėjo būti pailgi, L formos, kryžminiai ar uždaro kiemo.

Dideli pusvalminiai ar valminiai stogai dažnai dominavo pastato tūryje.

Paveldo reikšmė

Smuklės pasakoja apie kelių ir miestelių kultūrą: kur žmonės sustodavo, keisdavosi naujienomis, valgydavo ir derėdavosi.

Saugant smuklę svarbu išlaikyti ne tik sienas, bet ir įvažiavimo, kiemo, arklidžių ir kelio ryšį.