- Sritis
- Darbo ir amatų pastatai
- Tipas
- Grūdų malimo ir mechaninės energijos statiniai
- Paveldo būsena
- gerai paliudyta
- Kontekstas
- Malūnas, vandens malūnas, vėjo malūnas, stiebinis, kepurinis, girnos, sparnai, užtvanka, malūnininkas
Vandens malūnas, Vėjo malūnas, Stiebinis malūnas, Kepurinis malūnas
Tradicinių malūnų tipai ir dalys
Vandens malūnas: Malūnas, kurio mechanizmą varo vandens ratas ar turbina.
Stiebinis vėjo malūnas: Vėjo malūnas, kurio visas korpusas sukamas ant stiebo pagal vėjo kryptį.
Kepurinis vėjo malūnas: Vėjo malūnas, kuriame sukama tik viršutinė kepurė su sparnais.
Kas yra tradicinis malūnas?
Malūnas yra pastatas ir mechanizmas grūdams malti arba kitam darbui atlikti naudojant vandens, vėjo, gyvulių, garo ar elektrinę energiją. Tradicinėje kultūroje jis buvo daugiau negu techninis įrenginys - tai vietinis ekonominis centras.
Malūnas jungė ūkininkus, malūnininką, kelią, vandenį ar vėją, laukų derlių ir duonos gamybą.
Istorija Lietuvoje
Vandens ir gyvulių varomi malūnai Lietuvoje žinomi nuo viduramžių, vėjo malūnai - nuo vėlesnio laikotarpio, o garo ir elektriniai malūnai plito modernėjant technologijoms. Vandens ir gyvulių jėga varomi malūnai Lietuvoje atsirado XIII a. (vandens malūnas pirmą kartą paminėtas 1256 m.), vėjo malūnai – XIV a., gariniai – XIX a. viduryje, elektriniai – XX a. pradžioje; iš pradžių malūnus statėsi feodalai ir pirkliai, o nuo XIX a. antros pusės – ir valstiečiai.
XIX a. ir XX a. pradžioje vandens malūnai buvo ypač svarbūs Žemaitijoje ir Rytų Aukštaitijoje, o vėjo malūnai - Vidurio Lietuvoje ir Užnemunėje.
Vandens malūnai
Vandens malūnui reikėjo upelio ar upės, užtvankos, vandens kanalo, rato ar turbinos. Pastatas galėjo būti medinis ar mūrinis, kartais su malūnininko gyvenamąja dalimi.
Vandens malūnas keitė kraštovaizdį: formavo tvenkinį, kelią, tiltą ir vietą, į kurią žmonės atveždavo grūdus.
Vėjo malūnai
Vėjo malūnai turėjo kelis tipus. Stiebiniame malūne pagal vėją sukamas visas korpusas, kepuriniame - tik viršutinė dalis su sparnais. Šie skirtumai lemia ir pastato išvaizdą.
Malūno sparnai, aukštas siluetas ir atvira vieta kraštovaizdyje padarė jį vienu labiausiai atpažįstamų tradicinės technikos objektų. Stiebiniai vėjo malūnai būdavo 2–3 aukštų (iki 12 m), kepuriniai – 3–5 aukštų (iki 20 m), o jų sparnai – 8–12 m ilgio ir 2–2,5 m pločio; dažniausiai statyti ketursparniai malūnai.
Paveldo vertė
Malūną reikia saugoti kaip visumą: pastatą, mechanizmą, girnas, sparnus, vandens sistemą, kelią ir kraštovaizdį. Be mechanizmo jis praranda dalį savo prasmės.
Tradiciniai malūnai taip pat padeda suprasti kitus gamybinius pastatus, nes prie jų telkėsi lentpjūvės, karšyklos, vėlyklos ar kalvės.
