Simbolis
Naktis, mirtis, lemtis, pranašystė, ūbavimas, gaisras, išmintis, anapusinis žinojimas, apuokas
tautosakinė
pelėda, apuokas, pūcė, yvas, naktinis paukštis
Ką reiškia pelėda?
Pelėda lietuvių ir prūsų tautosakoje yra nakties ir lemties paukštis. Dėl naktinio gyvenimo būdo, didelių akių ir slegiančio ūbavimo ji atsidūrė ant ribos tarp dienos ir tamsos, gyvenimo ir mirties, todėl jos balsas dažniausiai skaitytas kaip ženklas.
Svarbiausias jos vaidmuo - mirties pranašė. Prie namų ūbaujanti ar dejuojanti pelėda tikėta pranašaujanti mirtį ar ligą, todėl jos pasirodymą lydėjo nerimas. Kartu ji nebuvo laikoma vien blogiu, nes prie pat žmogaus būsto besisukantis naktinis paukštis suvoktas ir kaip įspėjantis, ir kaip žinantis.
Pelėdos vaizdinys dviprasmis: ji skelbia ir mirtį, ir kartais naują gyvybę, mato tamsoje ir tarsi žino tai, kas paslėpta. Dėl to ji tautosakoje stovi tarp grėsmės ir slėpiningos išminties.
Mirties pranašė
Ryškiausias pelėdos bruožas tautosakoje - jos ryšys su mirtimi. Tikėta, kad jei pelėda ūbauja ar dejuoja prie namų, čia kas nors susirgs ar mirs, o jei dejuoja laukuose - bus prastas, nelaimingas metas.
Šis tikėjimas labai senas. XVI amžiuje Lukas Davidas aprašė prūsų prietarą, kad jei didelė pelėda, vadinama apuoku, tris naktis ūbauja tupėdama ant kokio namo, tai ten kas nors mirs. Panašiai tikėta, kad vidurnaktį girdint pelėdą dejuojant, netrukus reikės mirti.
Dėl tokio ryšio su mirtimi pelėda atsidūrė toje pačioje lemties paukščių grupėje kaip varnas. Skirtumas tas, kad pelėda yra naktinė, todėl jos pranašystė ypač siejama su tamsa, miegu ir tuo, kas vyksta žmogui nematant.
Luko Davido ir Mato Pretorijaus liudijimai
Apie pelėdą daug žinome iš senųjų Mažosios Lietuvos ir prūsų raštų, kuriuos vėliau apibendrino tyrėjai. Matas Pretorijus rašė, kad nadruviai pelėdų neliesdavę ir net padėdavę joms maisto - tai rodo, kad paukštis buvo gerbiamas ir laikomas turinčiu ypatingą galią.
Pretorijus užrašė ir pasakojimų, kuriuose pelėda kalba ir įspėja žmones. Viename jų, kertant gražią liepą, pelėda iš gretimo medžio keturis kartus sušuko žmogui „Bėk, bėk!“; šis pasislėpė ir taip išvengė jį būtų užklupusių prižiūrėtojų. Kitame pasakojime žmonės, pagailėję paimto jauniklio, grąžino jį į vietą, o senoji pelėda jiems garsiai padėkojo - „Diekui, diekui“.
Šie liudijimai rodo, kad pelėda suvokta ne tik kaip mirties skelbėja, bet ir kaip kalbantis, įspėjantis, į žmogaus gyvenimą įsiterpiantis paukštis. Toks žinančiojo vaidmuo papildo jos grėsmingą įvaizdį.
Gaisro, nuostolių ir naujos gyvybės ženklai
Pelėda tautosakoje pranašauja ne vien mirtį. Ji laikyta ir nuostolių bei gaisrų pranaše, todėl jos ūbavimas siejtas su įvairiomis namų bei ūkio nelaimėmis, ne tik su žmogaus mirtimi.
Tačiau kai kuriuose tikėjimuose pelėdos balsas reiškė priešingą dalyką - naują gyvybę. Užrašyta tikėjimo, kad jei pūcė (pelėda) prie buto kvarkia ar krokia, čia bus krikštynos. Taip tas pats paukštis galėjo pranašauti ir mirtį, ir gimimą.
Toks dvilypumas būdingas ribiniams tautosakos paukščiams: pelėda stovi prie perėjimo tarp būsenų, todėl ji vienodai gali skelbti ir išėjimą iš pasaulio, ir atėjimą į jį. Dėl to jos ženklas visada reikalavo aiškinimo - svarbu buvo, kur ir kada paukštis pasirodė.
Naktis, matymas ir išmintis
Pelėdą nuo daugelio paukščių skiria tai, kad ji budi naktį ir mato tamsoje. Dėl to ji susieta su tuo, kas žmogui paslėpta, ir su anapusiniu žinojimu - paukščiu, kuris pastebi tai, ko nemato kiti.
Šis bruožas suteikia pelėdai ir išminties bei budrumo atspalvį. Naktinis matymas tautosakoje suvoktas kaip ypatingas gebėjimas, todėl pelėda galėjo reikšti ne tik grėsmę, bet ir žinojimą, perspėjimą, sergstantį akylumą.
Vis dėlto lietuvių tradicijoje pelėdos išmintis nėra atskirta nuo mirties. Ji žino tai, kas tamsu, todėl ir jos žinojimas glaudžiai susijęs su lemtimi, naktimi ir anapusiniu pasauliu, o ne su šviesa ir mokslu.
Pelėda ir velnias
Pelėda priklauso ir prie chtoninio mitologijos sluoksnio. Norbertas Vėlius, aprašydamas velnio pavidalus, pelėdą mini tarp paukščių (greta varno ir gegutės), kuriais velnias gali pasiversti, todėl naktinis paukštis sietas su tamsiosios pusės jėgomis.
Kita vertus, pelėda naudota ir kaip apsauga. Sakmėse ir tikėjimuose, kad velniai nejodytų ir nekamuotų arklių, ant tvarto durų kabinta nudvėsusi pelėda - kaip ir šarka ar vanagėlis. Taip naktinis paukštis tapo apsaugos ženklu prieš tas pačias naktines jėgas.
Šis dvilypumas - paukštis ir kaip velnio pavidalas, ir kaip apsauga nuo jo - rodo, kad pelėda lietuvių mitologijoje yra ribinė būtybė. Ji veikia ten, kur susiliečia naktis ir diena, gyvieji ir mirusieji, namų tvarka ir laukinė tamsa.
Kaip pelėdą skaityti šiandien?
Šiandien pelėda dažniausiai matoma kaip išminties simbolis, atėjęs iš vakarietiškos tradicijos. Lietuvių tautosakoje svarbu išlaikyti senesnį, sudėtingesnį vaizdą: čia ji pirmiausia nakties ir mirties pranašė, o tik paskui - žinanti, įspėjanti būtybė.
Geriausia pelėdą aiškinti kartu su varnu, naktimi, velniu ir mirties ženklais. Tada matyti, kad jos ūbavimas nebuvo paprastas garsas, o žinia apie ligą, mirtį, nuostolį ar net gimimą, kurią žmonės stengėsi teisingai perskaityti.
Verta atskirti pelėdą ir nuo bendrinio žodžio dvilypumo: bendrinėje enciklopedijoje žodis „Pelėda“ gali žymėti net išeivijos humoro žurnalą, todėl tautosakos reikšmes tikslinga grįsti būtent etnologų ir tautosakos tyrimais bei senaisiais šaltiniais.
