- Tipas
- Dievas
- Sritis
- Žemė, požemis, kaukai (barstukai), šventas šeivamedis
- Šaltinių būsena
- vėlyvuose šaltiniuose
Puškaitis
Kas yra Pušaitis?
Pušaitis (Puškaitis) yra su žeme ir požemiu siejama baltų Dievybė, žinoma iš XVI a. tekstų – Motiejaus Strijkovskio Dievų sąrašo ir prūsų religiją aprašančios Sūduvių knygelės. Strijkovskio sąraše jis yra žemės Dievas.
Pušaitis priklauso ne aukštiesiems dangaus Dievams, o žemesniam, su sodyba, žeme ir požemio būtybėmis susijusiam sluoksniui. Jo vaizdinys neatsiejamas nuo mažųjų požemio būtybių – barstukų (kaukų).
Šventas šeivamedis ir požemio buveinė
Pušaitis vaizduojamas gyvenantis po šventu šeivamedžiu (bei kitais šventais medžiais ar jų šaknimis), todėl jis siejamas su požemine, po žeme esančia erdve. Medis čia veikia kaip jungtis tarp žemės paviršiaus ir požemio pasaulio.
Ši buveinė paaiškina Pušaičio prigimtį: jis yra paribio Dievybė, valdanti tą sritį, kur baigiasi dirbama žemė ir prasideda požemio jėgos. Todėl jam aukota būtent prie medžių ir žemės, ne danguje.
Pušaitis ir barstukai
Svarbiausias Pušaičio bruožas – jis laikomas barstukų (dar vadinamų barzdukais ar kaukais) valdovu. Tai mažos požemio būtybės, kurios, gerai prižiūrimos, nešdavo ūkiui sėkmę ir gausą.
Tikėta, kad po šeivamedžiu ar klėtyje barstukams paliekant duonos ir alaus, jie atsidėkos – padaugins grūdus ir globos ūkį. Taip Pušaitis ir jo barstukai sudaro vieną sistemą: Dievas valdo būtybes, o būtybės per aukas tarnauja žmogui.
Pušaitis tarp žemės Dievų
Pušaitį prasminga skaityti kartu su Žemėpačiu, Žemininku ir kaukais. Visi jie priklauso žemės, sodybos ir požemio globėjų laukui, kurio ribos neryškios, o funkcijos persidengia.
Pušaičio savitumas – ryšys su konkrečiu šventu medžiu ir su barstukais. Tai jį daro tarpine grandimi tarp Dievų ir mitinių būtybių: jis aukštesnis už kauką, bet artimesnis žemei nei dangaus Dievai.
Pušaitis šiandien
Pušaitis padeda suprasti, kaip baltai įsivaizdavo požemio ir paribio pasaulį: šventas medis, po juo gyvenanti Dievybė ir jai pavaldžios mažosios būtybės, nešančios ūkio gausą. Tai ryškus žemiškojo, chtoninio religijos sluoksnio pavyzdys.
Pušaitį verta skaityti atsargiai: jis žinomas iš vėlyvų XVI a. tekstų, daugiausia susijusių su prūsų ir Žemaičių tradicija. Vis dėlto ryšys su žeme, šeivamedžiu ir barstukais yra aiškus jo vaizdinio branduolys.
