- Tipas
- Dievas
- Sritis
- Namai, sodyba, ugnis, šeimos erdvė
- Šaltinių būsena
- vėlyvuose šaltiniuose
Kas yra Dimstipatis?
Dimstipatis yra Lietuvių namų ir ugnies Dievas, priklausantis žemesniam, su sodyba ir ūkiu susijusių Dievybių sluoksniui. Pirmą kartą jį 1583 m. paminėjo J. Lavinskis, vėliau jis minimas 1604 ir 1605 m. jėzuitų ataskaitose bei XVIII a. S. Rostovskio.
Dimstipatis nėra dangaus Dievas – jo sritis yra konkreti sodyba, kiemas ir namų židinys. Tai vienas tų Dievų, kurie ilgiausiai išliko liaudies tikėjimuose, nes buvo susiję su kasdieniu namų gyvenimu.
Dimstipatis kaip ugnies ir namų globėjas
Vienuose šaltiniuose Dimstipatis laikomas ugnies Dievu, saugančiu namus nuo gaisro; jam aukotas gaidys, kuris suvalgomas, o kaulai sudeginami. Kituose jis – namų šeimininkių globėjas: sustojusios ratu šeimininkės jam aukoja paršelį, kurio mėsa suvalgoma, o kaulai sudeginami.
Šie aukojimai rodo, kad Dimstipatis buvo glaudžiai susijęs su namų židiniu, ugnimi ir sodybos gerove. Apeigas jam atlikdavo ne visos moterys, o sodyboje svarbiausios, vyriausios šeimininkės – tai pabrėžia jo, kaip namų „pono“, vaidmenį.
Dimstipačio vardas: sodybos viešpats
Jonas Basanavičius ir Jonas Balys pagal etimologiją Dimstipatį laikė kiemo valdovu: „dimstis“ reiškia kiemą, sodybą, ūkį, o „pats“ – viešpatį. Taigi Dimstipatis yra sodybos viešpats, o jo žmona – sodyboje svarbiausio vyro „pati“, šeimininkė.
Hermanas Useneris jį tiesiog vadino sodybos viešpačiu, o W. E. J. Mannhardtas teigė, kad žemės sklypo jėga Žemėpatis ilgainiui virto „Dimstes patis“ – sodybos ponu, atitinkančiu latvių „mājas kungs“. Taip Dimstipatis siejamas su ūkio vaisingumu ir namų globa.
Dimstipatis tarp namų Dievų
Algirdas Julius Greimas Dimstipatį tapatino su Motiejaus Pretorijaus minimais Dievais Žemėpačiu ir Žemininku bei net su Ipatijaus metraštyje minimu Nunadieviu. Tai rodo, kad ribos tarp namų ir sodybos Dievų buvo neryškios.
Dimstipatį prasminga skaityti kartu su Žemėpačiu (sodybos ir žemės valdos globėju) ir Gabija (namų ugnimi). Visi jie atskleidžia, kaip Lietuviai sakralizavo namus, kiemą ir židinį – pačią kasdienio gyvenimo erdvę.
Dimstipatis šiandien
Dimstipatis padeda suprasti namų ir sodybos sakralumą Lietuvių pasaulėvaizdyje: net kiemas ir židinys turėjo savo globėją, kuriam buvo aukojama. Jis priklauso tiems Dievams, kurie ilgiausiai išliko gyvuose papročiuose.
Dimstipatį verta skaityti atsargiai: jis žinomas iš vėlyvų XVI–XVIII a. šaltinių, o jo tapatinimas su kitais namų Dievais yra tyrinėtojų interpretacija. Vis dėlto ryšys su namais, ugnimi ir sodyba yra aiškus.
