- Šeima
- Kiti instrumentai
- Sritis
- Grandomasis idiofonas, dantytas velenėlis, gavėnia, Užgavėnės, ganymas, medžioklė
- Šaltinių būsena
- gerai paliudyta
tarškynė, tarškutis
Kas yra Terkšlė?
Terkšlė (dar vadinama tarškyne, tarškučiu, plerškyne) yra Lietuvių grandomasis idiofonas. Skirtingai nuo barškučių ar skrabalų, jos garsas gaunamas sukant dantytą velenėlį, prie kurio plekši lentelės, todėl skambesys tolygiai tarškantis.
Tai pirmiausia signalinis ir apeiginis instrumentas, kurio stiprus, sausai tarškantis garsas skirtas perspėti, sukviesti ar pakeisti varpus. Terkšlė nuo seno naudota visoje Lietuvoje.
Terkšlės sandara ir garsas
Terkšlę sudaro medinis rėmas (staklės), 1–2 arba 3–4 lentelės ir dantytas velenėlis. Būna rankinių – mažų nešiojamų ir didelių stacionarių, įtvirtinamų bažnyčios grindyse ar ant stovo, – bei ratukinių, kurių velenėlis sukasi kartu su stumiamo karučio ratuku.
Sukant velenėlį, lentelių laisvieji galai muša per dantelius ir skleidžia stiprius, sausai tarškančius garsus. Kuo greičiau sukama, tuo tankesnis ir garsesnis tarškesys, todėl terkšlė girdima iš toli.
Terkšlė istorijoje ir tradicijoje
Nuo seno terkšlė naudota kaip kalendorinių švenčių (ypač Užgavėnių) ir bažnytinių apeigų instrumentas – per gavėnią ja keičiami varpai. Ji tarnavo ir galvijų ganymui, naktigonėms, pasėlių bei sodo sargams, panaktiniams.
Terkšlę naudojo ir medžioklės varovai, ji buvo karybos garsinis įnagis, imituojantis šūvius, sueigų signalas ir žaidimų instrumentas. Toks platus pritaikymas rodo, kad stiprus, atpažįstamas tarškesys kaime atstojo daug pranešimo priemonių.
Terkšlė šiandien
Iki šiol mažosios rankinės terkšlės naudojamos folkloro, dainų ir šokių ansambliuose bei instrumentinėse kapelose. Jos suteikia ryškią ritminę spalvą ir primena apeiginę instrumento kilmę.
Panašių grandomųjų instrumentų turi ir kitos tautos, todėl terkšlė padeda matyti Lietuvišką signalinę tradiciją platesniame Europos kontekste – nuo bažnyčios gavėnios iki Užgavėnių triukšmo.