Tabalai: medinės lentos mirties, darbo ir maldos signalams

Pakabinti mediniai tabalai prie kaimo sodybos kaip Lietuvių signalinis instrumentas

Šeima: Kiti instrumentai
Sritis: Mušamasis idiofonas, kabinamos lentos, kaimo signalas, mirtis, talka, apeigos
Šaltinių būsena: gerai paliudyta

Vardai ir variantai

lentos, tabalas

Kas yra Tabalai?

Tabalai (kitaip vadinami lentomis) yra Lietuvių mušamasis idiofonas – horizontaliai pakabintos medinės lentos, mušamos lazdomis. Tai pirmiausia signalinis, o ne melodinis instrumentas, kurio garsas turėjo pasiekti visą kaimą.

Tabalai rodo, kad Lietuvių garsinė kultūra apėmė ne tik muziką, bet ir kasdienę bei apeiginę komunikaciją: tam tikras lentos mušimo ritmas reiškė skirtingą žinią bendruomenei.

Tabalų sandara ir garsas

Tradicinius tabalus sudaro 1, 2 ar 3 skirtingų matmenų ir garso aukščio klevo arba uosio lentos: 50–150 cm ilgio, 15–25 cm pločio ir 3–4 cm storio. Jos kabinamos ūkio pastatų, pirties, kapinių ar pakelės koplyčių pastogėje, prie vartų, palaukėse tarp dviejų stulpų arba medyje.

Pakabintos tabalų lentos su mediniu mušekliu — Kabančios lentos perduodavo kaimui aiškią žinią per garsą.

Mušama dviem lazdomis. Garsas skardus, sausas ir trumpas, gerai sklindantis atviroje erdvėje. Skirtingo dydžio lentos duoda skirtingą aukštį, todėl tabalais galima ir perduoti aiškų signalą, ir palaikyti ritmą.

Tabalai istorijoje ir tradicijoje

Iki XX a. pirmos pusės tabalai buvo signalinis instrumentas: jais kviesta į darbus, sueigas, pirtį, maldoms, pranešta apie mirtį ir laidotuves, gaisrą ar kitas nelaimes. Jie atliko ir apeiginį vaidmenį – mušti per vestuvių, Kalėdų ir Naujųjų metų, patalkių apeigas, o kieme tabalais pritardavo ir šokiams.

Tabalus pirmąkart paminėjo Pilypas Ruigys (1747), vėliau aprašė Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1818), Simonas Daukantas (1845), Motiejus Valančius (1866) ir Jonas Švedas (1952), o XXI a. pradžioje juos ištyrė G. Vilys – tai rodo, kaip ilgai ir nuosekliai instrumentas fiksuotas šaltiniuose.

Tabalai šiandien

Nuo 1978 m. Algirdas Karaška rekonstravo tradicinius tabalus folkloro ansambliams ir muziejams. Kai kurie folkloro ansambliai naudoja tradicinius tabalus, o liaudies instrumentų orkestrai – ksilofono tipo modifikuotus P. Kupčiko (1966, 1980) ir A. Butkaus (1984) tabalus.

Tabalai padeda suprasti, kaip kaime veikė garsinė pranešimo sistema dar prieš plačiai paplintant varpams ir laikrodžiams. Panašių kabinamų signalinių lentų turi ir kitos tautos.

Tabalai: dažniausi klausimai

Kas yra tabalai?

Tabalai – tai horizontaliai pakabintos klevo ar uosio lentos (50–150 cm ilgio), mušamos dviem lazdomis. Tai mušamasis idiofonas, pirmiausia naudotas kaimo signalams ir apeigoms.

Kokias žinias perduodavo tabalai?

Tabalų mušimu kviesta į darbus, sueigas, pirtį, maldoms, pranešta apie mirtį ir laidotuves, gaisrą ar kitas nelaimes. Jie skambėjo ir per vestuvių, Kalėdų, Naujųjų metų bei patalkių apeigas.

Kur kabindavo tabalus?

Tabalus kabindavo ūkio pastatų, pirties, kapinių ar pakelės koplyčių pastogėje, prie vartų, palaukėse tarp dviejų stulpų arba medyje – ten, iš kur garsas geriausiai pasiekdavo bendruomenę.

Kada tabalai paminėti šaltiniuose?

Tabalus pirmąkart paminėjo Pilypas Ruigys (1747), vėliau aprašė J. A. Pabrėža (1818), S. Daukantas (1845), M. Valančius (1866) ir J. Švedas (1952). Tai vienas geriausiai dokumentuotų Lietuvių signalinių instrumentų.

Ar tabalai naudojami šiandien?

Taip. Nuo 1978 m. A. Karaška rekonstravo tradicinius tabalus folkloro ansambliams ir muziejams, o liaudies instrumentų orkestrai naudoja ksilofono tipo modifikuotus tabalus.

Tabalai