
- Šeima
- Styginiai instrumentai
- Sritis
- Strykinis chordofonas, kapelos, šokiai, vestuvės, raudų griežimas
- Šaltinių būsena
- vėlyvesnė tradicija
griežynė, skripka
Kas yra Smuikas?
Smuikas yra strykinis chordofonas – aukščiausiai skambantis smuikų šeimos instrumentas. Lietuvių etninėje muzikoje jis nebuvo tik akademinis instrumentas: kaimo muzikoje smuikas (liaudyje vadintas ir griežyne, skripka, griežtuvu) tapo vienu pagrindinių, melodiją vedančių kapelos balsų.
Smuikas turi keturias kvintomis suderintas stygas (g, d, a1, e2), apie 35,5 cm korpusą ir griežiamas stryku. Liaudies tradicijoje svarbi ne tik forma, bet vietinės laikymo, griežimo ir repertuaro manieros, kurios įvairiose Lietuvos vietose skyrėsi.
Smuiko sandara ir garsas
Paprastuosius smuikus iš balanos ar lentelės dažniausiai dirbdavo vaikai ir piemenys, o sudėtingesnius – skobtinius ir su klijuotais šonais – liaudies meistrai. Dėl formų ir laikymo būdų įvairovės manoma, kad smuikavimo tradicija Lietuvoje senesnė nei į kraštą atėjusios Vakarų Europos smuikavimo formos.

Liaudiškas smuikas dažnai skamba aštriau, tiesiau ir ritmiškiau nei akademinėje tradicijoje. Kapeloje jis veda šokėjus, todėl frazė būna aiški, pulsuojanti ir energinga, o ne glotniai koncertinė.
Smuikas istorijoje ir tradicijoje
Smuiko prototipus fidelius, tikėtina, pirmąkart paminėjo Janas Długoszas, cituodamas lenkų kroniką, aprašančią 1325 m. didžiojo kunigaikščio Gedimino dukters Aldonos svitą. XVI a. antroje pusėje Jonas Bretkūnas pirmasis paminėjo smuiką Lietuvių kalba, smuikai minimi ir 1582 m. teismo nutartyje. Klasikinio pavidalo smuikas Lietuvoje pradėtas naudoti XVI a. pirmoje pusėje – didikų rūmuose, dvaruose, miestų magistratų ir bažnyčių kapelose.
Lietuvių kaime smuiku grodavo dainų melodijas, pritardavo dainoms, yra liudijimų ir apie raudų griežimą. XIX a. antroje–XX a. pirmoje pusėje smuikuota per šeimos ir kalendorines šventes, bažnyčioje per mišias, vestuves bei laidotuves. Kapeloje smuikas paprastai veda melodiją, o basetlė ar pūslinė laiko bosą.
Smuikas šiandien
Smuikas tebėra folkloro ansamblių ir liaudies kapelų pagrindas: realioje gyvojoje tradicijoje jis skamba dažniau nei kai kurie archajiškesni instrumentai. Nuo XX a. vidurio Lietuvos miestuose smuikus dirba ir profesionalūs meistrai (V. Banionis, P. Serva, P. Kupčikas ir kiti).
Liaudies smuikavimą yra tyrę etnomuzikologai – Gaila Kirdienė parengė studiją „Smuikas ir smuikavimas Lietuvių etninėje kultūroje“ (2000). Taip smuikas Lietuvoje gyvuoja dviem lygiagrečiais keliais: kaip kaimo kapelos balsas ir kaip akademinis koncertinis instrumentas.