- Žanras
- Stebuklinė pasaka
- Motyvai
- kalbantis medis, duona, didėjantys norai
- Šaltinių būsena
- variantinė
Pasaka: redakcinis perpasakojimas
Žmogus nuėjo į mišką kirsti obelaitės. Tačiau medis prakalbo ir paprašė jo pasigailėti. Žmogus atsakė neturįs duonos. Tada obelaitė pažadėjo: jeigu jos nenukirs, namuose duonos nepritrūks.
Žmogus grįžo ir rado duonos kiek tik reikėjo. Vis dėlto netrukus jam pasidarė negana. Pasitarė su žmona ir vėl išėjo į mišką, ketindamas kirsti tą patį medį.
Obelaitė paklausė, ko dar trūksta, juk duonos jis jau turi. Žmogus atsakė, kad dabar nori būti ponu. Medis liepė grįžti namo — jo noras išsipildys. Taip žmogus tapo ponu.
Kurį laiką pagyveno poniškai, bet vėl pasitarė su žmona ir sugrįžo prie obelaitės su nauju reikalavimu. Šįkart pareiškė norįs būti karaliumi. Obelaitė išpildė ir šį norą.
Žmogus tapo karaliumi, tačiau ilgainiui nusibodo ir karaliauti. Su žmona nutarė, kad dar geriau būtų tapti dievais. Į mišką išriedėjo karietos: kartu važiavo karalius, karalienė, jų vaikai, daugybė ponų ir tarnų.
Visa karališkoji šeima priėjo prie obelaitės, ketindama ją kirsti. Medis vėl paklausė, ko jie nori. Karalius pareikalavo dieviškos galios sau, žmonai ir vaikams.
Obelaitė atsakė, kad verčiau jie taptų šunimis. Ir tą pačią akimirką karalius, karalienė bei karaliūčiai pavirto šunimis. Kartu atvykę ponai su tarnais puolė juos gaudyti, o sugavę ėmė glostyti ir myluoti.
Taip pasaka ir paaiškina, kodėl ponai ligi šiol taip myli šunis.
Apie šį variantą
Tai savarankiškas „Lietuvių tautosakos“ III tomo (1965) pasakos Nr. 195, p. 560–561, perpasakojimas. Leidinio paaiškinime p. 674 nurodyta A-Th 555A ir ankstesnė publikacija: Jono Basanavičiaus „Lietuviškos pasakos“, I knyga, p. 10. Remiamės perskaitytu 1965 m. tekstu ir jo bibliografine pastaba.
Šio varianto norai eina aiškia tvarka: duona, pono padėtis, karalystė ir dieviškumas. Pabaigoje šeima negrąžinama į pradinį skurdą — ji virsta šunimis. Išsaugotas ir paskutinis aiškinimas apie ponų meilę šunims; tai pasakotojo žaisminga kilmės istorija, ne istorinis tokio papročio paaiškinimas.
Kaip sekti ir aptarti
Kiekvieną sugrįžimą prie obelaitės galima pradėti ta pačia balso intonacija, paskui aiškiai įvardyti naują norą. Klausytojams pasiūlykite nustatyti, kada prašymas patenkinti būtiną poreikį virsta galios siekimu. Atkreipkite dėmesį ir į šeimos dalyvavimą: galutinį reikalavimą išsako karalius, bet jo pasekmė tenka visiems.