- Vieta
- Marijampolės savivaldybė
- Regionas
- Suvalkija
- Tipas
- 2,7821 ha istorinis miesto parkas su Jevonio upeliu, fontanu, trimis memorialais, žaidimų erdve ir XIX a. siekiančia raida
- Adresas
- P. Kriaučiūno g. 26, Marijampolė
- Koordinatės
- 54.55284, 23.34573
- Kiek skirti laiko
- 30-45 min. pagrindiniam ratui; 1-1,5 val. skaitant memorialų įrašus ir ramiai apžiūrint Jevonio vagą
- Geriausias metas
- gegužę žydint parko gėlynams arba ankstyvą vasaros vakarą, kai veikia fontanas; atminimo renginių metu reprezentacinė dalis gali būti užimta
Vytauto Didžiojo parkas, Marijampolės miesto sodas, Miesto sodnas, Vytautas the Great Park Marijampolė
2,7821 ha parką sudaro reprezentacinė ir rekreacinė dalys
Parkas užima centrinį kvartalą tarp Vytauto, Sodo, P. Armino, Šv. Margaritos ir P. Kriaučiūno gatvių. Google Maps adresas P. Kriaučiūno g. 26 ir koordinatės 54.5528396, 23.3457346 žymi parko kortelę, tačiau įėjimų yra iš visų aplinkinių gatvių. Savivaldybės želdynų sąraše nurodytas tikslus 2,7821 ha plotas, todėl visą parką galima apeiti per vieną trumpą miesto pasivaikščiojimą.
Po 2012 m. rekonstrukcijos erdvė sąmoningai padalyta į dvi skirtingas zonas. Reprezentacinėje dalyje tiesiomis ašimis išdėstyti atminimo objektai ir gėlynai, o vakarinėje rekreacinėje dalyje takai laisvesni, daugiau vejos, poilsio ir vaikų veiklų. Dekoratyviniai elementai ties prieigomis žymi kadaise buvusių parko vartų vietas, bet nėra išlikę originalūs vartai.
Tai ne didelis gamtinis parkas ir ne žygio maršrutas. Jo vertė atsiskleidžia lėtai skaitant memorialus, perėjus nedidelį tiltą, stebint fontaną ir palyginus geometrinę reprezentacinę kompoziciją su ramesne vakarų puse. Norint ilgesnio pasivaikščiojimo, parką patogu jungti su Poezijos parku ir Jevonio bei Šešupės pakrantėmis.
Parko pradžia turi kelias datas, nes Miesto sodas kūrėsi etapais
Marijampolės savivaldybė Miesto sodo kūrimo pradžią datuoja 1868 m. Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos archyvinė apžvalga pateikia platesnį kontekstą: po 1869 m. miestą nusiaubusio gaisro parengtas reguliavimo projektas, miestas išplėstas 40 margų, arba 28,4 ha, o pietiniame pakraštyje numatytas parkas. Šios datos neprieštarauja viena kitai, jei 1868 m. suprantami kaip iniciatyvos pradžia, o vėlesni metai - kaip planavimo ir įrengimo etapai.
Vieta nebuvo patogi reprezentaciniam sodui. Ji buvo drėgna ir pelkėta, per ją tekėjo Jevonis, o 1810-1812 m. čia dar minimas tvenkinys. 1930 m. spaudoje pasakota apie neįvardytą rusų valdininką, visą gyvenimą sodinusį pelkę, tačiau tai yra to meto pasakojimas, o ne dokumentais patvirtinta vieno žmogaus autorystė. Patikimiau nustatyta, kad maždaug 1875-1890 m. suformuotas klasicistinis, geometriškai suplanuotas ir taisyklingai apželdintas miesto parkas.
XX a. trečiajame dešimtmetyje sodas sutvarkytas ir aptvertas, tapo skirtingų kartų miestiečių susitikimų vieta. 1930 m., minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį, parkui suteiktas jo vardas. Todėl dabartinis pavadinimas yra tarpukario atminties sluoksnis, o pati žalioji erdvė už jį senesnė daugiau kaip pusę amžiaus.
Petras Rimša 1935 m. sukūrė tiltelį, kurį sovietinė rekonstrukcija sunaikino
1935 m. skulptorius Petras Rimša suprojektavo ir pastatė puošnų tiltelį per Jevonį. Archyvinėse nuotraukose matyti ne utilitarus takų elementas, o išraiškinga parko architektūros detalė; savivaldybės angliškoje miesto istorijoje Rimšai taip pat priskiriami reprezentaciniai vartai su Vytauto Didžiojo bareljefu. Tiltelis išstovėjo apie 45 metus.
1980 m. statant paminklą Vincui Mickevičiui-Kapsukui senasis tiltelis nugriautas, o per parką tekėjusi Jevonio vaga paslėpta požeminiuose vamzdžiuose. Paminklą sukūrė skulptorius Julius Narušis. 1990 m. sovietinis monumentas pašalintas, tačiau upelis dar daugiau kaip du dešimtmečius liko po žeme, tad politinio ženklo pašalinimas automatiškai neatkūrė ankstesnio kraštovaizdžio.
2012 m. rekonstrukcija į paviršių sugrąžino tik kelių dešimčių metrų Jevonio ruožą ir pastatė naują tiltelį. Jis primena prarastą parko elementą, bet nėra Petro Rimšos kūrinio kopija ar autentiškai atstatytas originalas. Šį skirtumą verta žinoti žiūrint senąsias fotografijas: išliko tilto idėja ir upelio vieta, o ne 1935 m. medžiaga bei forma.
Trys memorialai pasakoja skirtingus XX a. Lietuvos atminties sluoksnius
Kančių koplytėlę 1999 m. suprojektavo architektas Zenonas Galadauskas. Ji skirta sovietinio genocido, kalinimų ir tremčių aukoms atminti, todėl tai nėra liturginei parapijos veiklai skirta parko bažnyčia. Prie koplytėlės vyksta Gedulo ir vilties dienos bei kiti atminimo renginiai, per kuriuos aplinka gali būti laikinai užimta.
2003 m. pastatytas paminklas Tauro apygardos partizanams, jų rėmėjams ir ryšininkams. Skulptoriaus Alfonso Ambraziūno ir architekto A. Lukoševičiaus kompozicijoje stilizuotas pasviręs Vyčio kryžius atsikartoja pagrinde tarsi šešėlis. Tauro apygarda įkurta 1945 m. rugpjūčio 15 d. Skardupiuose ir veikė Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio bei Kauno apskrityse, tad memorialo vieta yra tiesiogiai susijusi su regiono pasipriešinimo istorija.
Granito paminklas Vytautui Didžiajam atidengtas 2010 m. gegužės 22 d., įgyvendinus 2003 m. marijampoliečių Vytautų klubo pradėtą iniciatyvą. Skulptorius Julius Narušis valdovą pavaizdavo ant žirgo, o visa kompozicija su postamentu siekia apie 9 m. Įdomu, kad tas pats kūrėjas buvo ir 1990 m. pašalinto Kapsuko paminklo autorius, todėl viename parke jo darbai žymi dvi visiškai skirtingas politinės atminties epochas.
2012 m. rekonstrukcija sugrąžino vandenį ir sustiprino kasdienę parko funkciją
Rekonstrukcijos metu atnaujintas dendrologinis fondas, pašalinti menkaverčiai medžiai, nutiesti nauji takai, įrengtas apšvietimas, fontanas, suolai ir vaikų žaidimų aikštelė. Sūduvos kultūros paveldo motyvais formuojami gėlynai ir tiesios raudonų trinkelių ašys reprezentacinę dalį daro ryškiai miestietišką, o atvertas Jevonis suteikia nedidelį natūralaus vandens akcentą.
Fontanas yra sezoninis įrenginys, todėl vėlyvą rudenį ar žiemą jo veikimo tikėtis nereikėtų. Gėlynų vaizdas irgi kinta per sezoną, o pavasarį parką papildo žydintys medžiai. Brandžių lajų, apšvietimo ir atvirų vejų derinys leidžia erdvę naudoti ir karštą dieną, ir vakare, tačiau po stipraus lietaus prie upelio gali būti drėgniau.
2024 m. savivaldybė Vytauto Didžiojo ir Pašešupio parkuose įrengė interaktyvius žaidimų stalus, skirtus vienam arba dviem žmonėms. Tai papildo, bet nekeičia pagrindinės vietos tapatybės: čia vis dar svarbiausi ne atrakcionai, o miesto sodo planas, Jevonio istorija ir memorialų ansamblis. Įrangos veikimą konkrečią dieną reikia vertinti vietoje, nes lauko įrenginiai gali būti prižiūrimi ar laikinai neveikti.
Parkas nemokamas ir atviras visą parą, tačiau atskiros paslaugos neturi darbo laiko
Į parką bilieto nereikia, o Google Maps kortelė jį žymi kaip atvirą visą parą. Tai viešoji lauko erdvė be vienos kasos, vartų uždarymo ar ekskursijos pradžios laiko. 2026 m. liepos 13 d. kortelėje Marijampole Vytautas the Great Park buvo 916 atsiliepimų, kurių vidurkis - 4,8 iš 5. Reitingas ir atsiliepimų skaičius laikui bėgant keičiasi.
Pagrindiniai trinkelių takai yra platūs, dauguma centrinės dalies reljefo - lygi, todėl parkas tinkamas vaikiškam vežimėliui ir daugeliui judėjimo priemonių. Vis dėlto tiltelio prieigos, kraštų nuolydžiai, drėgmė ir sezoninė takų būklė gali būti nevienodi, tad viso parko nereikėtų vadinti be išlygų universaliai pritaikytu. Oficialus parko aprašas nenurodo atskiro lankytojų tualeto ar kavinės, todėl šias paslaugas praktiškiau planuoti miesto centre.
Automobiliu navigacija veda prie P. Kriaučiūno gatvės, bet parkas neturi vienos lankytojams rezervuotos aikštelės. Statyti reikia tik pagal gatvių ženklus, neužblokuojant gyventojų įvažiavimų; per minėjimus vietų gali trūkti. Dėl kompaktiško centro parką patogu pasiekti pėsčiomis nuo Marijampolės krašto muziejaus, bazilikos ar Poezijos parko.
