Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia: raudonų plytų neobizantinė šventovė su kariuomenės, miesto ir gyvos parapijos atmintimi

Raudonų plytų šventovė Vytauto gatvėje

Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia stovi Vytauto g. 31A, netoli miesto centro. Tai veikianti parapija, todėl pastatas lankytojui atsiveria ne vien kaip įspūdingas fotografijos objektas, bet ir kaip maldos, susitikimo bei kasdienio miesto gyvenimo vieta.

Neobizantiniame siluete išsiskiria vienas aukštas bokštas, raudonų plytų sienos su šviesaus mūro juostomis, priestatai ir keli mažesni bokšteliai. Šventorių nuo gatvės skiria žema mūro tvora bei metalinė tvora, o apžiūrint išorę verta palikti vietos parapijos lankytojams ir netrukdyti pamaldoms.

Cerkvė, tapusi katalikų ir miesto šventove

XIX amžiaus pabaigoje pastatas Marijampolėje iškilo kaip Rusijos kariuomenės stačiatikių cerkvė, dedikuota carui Aleksandrui III. Po Pirmojo pasaulinio karo Seinų vyskupas ją perdavė marijonams, o pastatas buvo pritaikytas katalikų reikmėms.

Tarpukariu šventovė tapo Lietuvos kariuomenės bažnyčia: sekmadieniais čia melsdavosi kariai, o kitomis dienomis - miesto bendruomenė. Todėl dabartinėje parapijos istorijoje susitinka skirtingi religiniai sluoksniai, valstybės istorija ir Marijampolės miesto atmintis.

Uždarymas, sandėlis ir sugrįžimas į parapijos gyvenimą

Parapija įsteigta 1940 m. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu, todėl jos sakralus gyvenimas nutrūko, o pastatas įgijo skaudų sovietmečio istorijos sluoksnį. 1990 m. šventovė vėl atidaryta ir sugrįžo parapijai.

Lietuvos kariuomenės paskelbtame pranešime aprašytos bažnyčioje pašventintos atminimo lentos: viena skirta jos sugrąžinimo 25-mečiui, kita - Lietuvos kariuomenės LDK Vytenio 9-ojo pėstininkų pulko karininkams, kariams savanoriams ir šauliams, žuvusiems Nepriklausomybės kovose bei lageriuose. Ši atmintis praplečia apsilankymą už architektūros ribų.

Neobizantinė architektūra matoma bokštuose ir plytų ornamente

Vyskupija bažnyčią apibūdina kaip neobizantinę, vieno bokšto, su priestatais ir septyniais bokšteliais. Pagrindiniame bokšte matyti aukštos tamsios žaliuzinės angos, smailė su kryžiumi ir dekoratyvios šviesaus mūro arkos, o žemesniuose tūriuose ritmiškai kartojasi arkiniai langai bei plytų raštai.

Geriausiai pastato sandarą galima perskaityti nuo gatvės, kai medžiai neuždengia fasado: aukštas bokštas kyla virš kelių skirtingo aukščio priestatų, o mažesni bokšteliai suteikia siluetui ritmą. Į vidų eikite tik pagal parapijos tvarką, ypač jei vyksta pamaldos, laidotuvės ar kitas renginys.

Lankymas pagal pamaldų ir parapijos grafiką

Sekmadieniais Šv. Mišios aukojamos 8.30, 10.00, 11.30 ir 18.00 val. (žiemą 17.00 val.). Pirmadieniais-ketvirtadieniais jos vyksta 8.00 ir 12.00 val., pirmąjį ketvirtadienį dar 18.00 val.; penktadieniais - 8.00 ir 18.00 val. (žiemą 17.00 val.), šeštadieniais - 10.00, 11.00 ir 18.00 val. (žiemą 17.00 val.). Išpažintys klausomos pusvalandį prieš Mišias.

Pirmąjį ketvirtadienį adoracija tęsiasi nuo rytinių 8.00 val. Mišių iki 18.00 val. Mišių. Gegužės ir birželio pamaldos turi atskirą tvarką, o rožinis pirmadieniais-ketvirtadieniais kalbamas prieš 12.00 val. Mišias. Šv. Vincento Pauliečio atlaidai minimi rugsėjo 27 d. arba artimiausią sekmadienį, o Kristaus Atsimainymo atlaidai - rugpjūčio 6 d. arba artimiausią sekmadienį.

Prieš kelionę verta pasitikrinti parapijos grafiką; fotografuojant viduje būtinas parapijos leidimas, o per pamaldas svarbiausia tyla ir pagarba tikintiesiems.