- Vieta
- Šilutės rajono savivaldybė
- Regionas
- Šilutės rajonas
- Tipas
- aukštapelkė ir pažintinis takas Nemuno deltos regioniniame parke
- Adresas
- Aukštumalos pažintinis takas, Šilutės r.
- Koordinatės
- 55.39100, 21.35600
- Kiek skirti laiko
- 1-2 val. pažintiniam takui
- Geriausias metas
- gegužė-rugsėjis augalams ir vaizdams; ruduo ramesniam pelkės kraštovaizdžiui
Aukštumala, Aukštumalos pažintinis takas
Aukštumalos aukštapelkė Pamaryje
Aukštumala yra viena žinomiausių Pamario pelkių - aukštapelkė ir durpynas Šilutės rajone, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės, užimantis 3 018 ha. Pelkė pradėjo formuotis daugiau kaip prieš 9 tūkst. metų, jos durpių klodas vietomis siekia iki 9 m, o paviršių sudaro dvi 5-6 m santykinio aukščio plynės su daugiau nei 380 antrinės kilmės ežerokšnių.
Lankytojams dažniausiai aktualus ne visas pelkės masyvas, o Aukštumalos pažintinis takas Nemuno deltos regioniniame parke. Tako koordinatės - 55.391, 21.356.
Aukštumalos takas per seną kūlgrindą
Pažintinis takas driekiasi sena kūlgrinda - istoriniu keliu per pelkę. Tai svarbus niuansas: eidamas mediniu taku lankytojas juda ne atsitiktinai parinkta trasa, o per vietą, kur per šlapynę kadaise buvo ieškoma saugaus perėjimo.
Po rekonstrukcijos dažniausiai minimas apie 1,2 km ilgio vienos krypties takas. Kadangi maršrutas yra linijinis, realiai reikia planuoti ir grįžimą tuo pačiu keliu.
Ežerokšniai, kiminai ir aukštapelkės paviršius
Aukštumaloje yra daugiau kaip 380 ežerokšnių, o durpių sluoksnis vietomis siekia iki 9 m. Tai padeda suprasti, kodėl pelkės paviršius atrodo lyg atskiras pasaulis: kiminai, tamsūs vandens akivarai, žemaūgės pušys ir atviri plotai keičiasi labai trumpame atstume.
Aukštapelkė minta daugiausia krituliais, todėl jos augalai prisitaikę prie rūgščios, maistingų medžiagų stokojančios aplinkos. Dėl to pelkės vaizdas santūrus, bet labai savitas: čia grožis slypi smulkiose spalvose, vandens atspindžiuose ir lėtame kraštovaizdžio ritme.
Aukštumala - viena svarbiausių pelkių mokslo vietų
Aukštumala turi reikšmę ne tik keliautojams. 1898-1900 m. ją visapusiškai ištyrė vokiečių botanikas Carlas Albertas Weberis ir 1902 m. išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą apie Aukštumalos aukštapelkės augaliją ir raidą (Lietuviškas leidimas - 2016 m.). Taip Aukštumala tapo viena klasikinių Europos aukštapelkių tyrimo vietų.
Šis mokslinis sluoksnis išskiria Aukštumalą iš daugelio kitų takų. Čia galima kalbėti ne tik apie gražų pasivaikščiojimą, bet ir apie tai, kaip pelkės tapo tyrimų objektu, kaip buvo suprasta jų sandara ir kodėl šiandien jas reikia saugoti.
Draustinis ir atkūrimas
Aukštumalė yra telmologinis draustinis, saugantis pelkės buveines ir rūšis. Mažiau pažeistoje vakarinėje pelkės dalyje draustinis įsteigtas 1995 m. (pradinis plotas 1017 ha, 2014 m. padidintas iki 1285 ha); tai Nemuno deltos, 1993 m. įrašytos į Ramsaro konvencijos, o nuo 2004 m. - į Natura 2000 sąrašą, dalis. Tokios teritorijos saugomos ne dėl vienos detalės, o dėl visos pelkės sistemos: vandens režimo, kiminų dangos, ežerokšnių ir retų rūšių.
Aukštumalos istorijoje matyti ir pelkės žaizdos, ir jų gydymas. Aukštumalos pakraščius pradėta sausinti dar XIX a. pabaigoje, o pramoninė durpių gavyba prasidėjo 1882 m., kai Šilutės pirklys Otto Hoffmannas įkūrė durpių kraiko bendrovę; sovietmečiu eksploatuoti paruošta apie 2/3 pelkės. 2011 m. šiaurės rytinė draustinio dalis nukentėjo nuo gaisro (išdegė 180 ha). Todėl nuo 2013 m. čia vykdomi pelkių atkūrimo darbai: stabilizuojamas vandens režimas ir grąžinami natūralūs aukštapelkės procesai.
Aukštumalos aukštapelkė: kaip lankyti
Aukštumalą geriausia lankyti lėtai. Net jei takas trumpas, verta sustoti prie ežerokšnių, pažvelgti į kiminų spalvas, palyginti atvirą pelkę su pakraščio pušimis ir įsiklausyti į paukščius.
Būtina likti ant tako. Pelkės paviršius jautrus, o šlapesnės vietos gali atrodyti tvirtesnės, nei yra iš tikrųjų. Vasarą pravers apsauga nuo vabzdžių ir vanduo, o po lietaus - avalynė, kurios negaila sušlapinti.
