Trijula tatato žodžiai

Šią sutartinę su priegiesmiu „trijula tatato" galima suprasti kaip dainą apie laukinio žvėrelio (lapės) medžioklę. Klausiama, kur lapelė gulėjo, ir atsakoma, kad laužyne (krūmyne); kas ją budino ir nušovė, atsakoma, kad strielčiukėlis (medžiotojas). Šį pokalbį galima interpretuoti kaip medžioklės vaizdą, perteiktą klausimų ir atsakymų grandine.

Toliau klausiama, kas nuėmė šiubelį (kailinukus, kailį), ir atsakoma, kad medžiotojas, o motinėlė iš jo pasiuvo. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip viso medžioklės ir kailio panaudojimo kelio aprašymą, nuo žvėrelio iki gatavo drabužio.

Antra interpretacijos versija. Visa daina yra nuosekli virsmų grandinė: gyvas žvėrelis → medžioklės grobis → kailis → motinos pasiūtas drabužis. Toks „nuo gyvybės iki daikto“ kelias artimas archajiškai sutartinių vaizduotei, kurioje vienas pasaulis pereina į kitą (plg. „Aik, oželi“, kur iš palaikų gimsta kanklės). Klausimo–atsakymo forma čia veikia kaip apeiginis perpasakojimas: kiekvienas žingsnis įvardijamas tarsi norint jį „užtvirtinti“. Tokios medžioklės sutartinės galėjo turėti ir maginę reikšmę – sėkmingos medžioklės ir kailio „prijaukinimo“ užkalbėjimą, kuriame laukinis žvėris galiausiai virsta saugia, namų šiluma (motinos pasiūtu drabužiu).