- Rubrika
- Bendruomenių kultūra
- Šaltiniai
- Muziejų, bendruomenių ir tyrėjų skelbiami šaltiniai
Knyga, kurią galima skaityti keliais būdais
Lietuvos totorių rankraštis yra ir tekstas, ir naudotas daiktas. Jį galima tyrinėti klausiant, ką skaitė žmogus, kokia kalba suprato tekstą, kaip knyga pateko į šeimą ir kas joje buvo įrašyta vėliau. Šie klausimai padeda pamatyti daugiau negu gražią kaligrafiją: religinį gyvenimą, mokymąsi, giminystę ir ryšį su kaimynų kalbomis.
Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Maldos, burtai ir šafranas“ pristatė tarpukario Vilniaus muftiato rinkinio rankraščius. Jos aprašas yra konkretaus rinkinio liudijimas. Jis neleidžia spręsti, kad kiekviena Lietuvos totorių šeima turėjo vienodas knygas ar vienodai jomis naudojosi.
Kitabas ir chamailas
Lietuvos totorių istorijos muziejaus skelbiamame pristatyme rankraščiai skirstomi pagal paskirtį: tarp jų yra Koranai, tefsirai, kitabai, chamailai ir tedžvidai. Kitabą galima pažinti kaip įvairių religinių tekstų knygą, chamailą – kaip maldyną. Tefsiras siejamas su Korano vertimu ir aiškinimu, tedžvidas – su jo skaitymo taisyklėmis.
Tai naudingi orientyrai, tačiau vien viršelio dydis nenustato turinio. Skaitydami katalogą palyginkite pavadinimą, aprašytus tekstus ir datavimą. Keliuose panašiai pavadintuose rankraščiuose gali būti skirtingos atrankos; kūrinio pavadinimas ir konkretaus egzemplioriaus istorija nėra tas pats.
Raštas nėra kalba
Arabiškos raidės savaime nereiškia, kad visas tekstas parašytas arabų kalba. LNM aprašo Lietuvos totorių vartotą arabišką raštą rusėnų ir lenkų kalbų tekstams. Taigi viename kultūriniame daikte susitinka religinė rašto tradicija ir vietos kalbinė aplinka.
Patogu atskirti tris veiksmus. Transliteracija perteikia rašmenis kita rašto sistema; vertimas perteikia reikšmę kita kalba; komentaras aiškina nepažįstamus žodžius ir aplinkybes. Vien moderniomis raidėmis perrašyta eilutė dar nėra lietuviškas vertimas, o vertimas nepakeičia originalo fotografijos tyrėjui.
Paraštės ir šeimos istorija
Muziejaus aprašyme aptariami šeimos įvykiai, užrašyti greta religinių tekstų. Skaitytojui tai priminimas skirti pagrindinį tekstą nuo vėlesnio savininko įrašo. Data paraštėje gali žymėti gimimą ar kitą įvykį, o ne visos knygos parašymo metus.
Tyrinėdami šeimos knygą pirmiausia užrašykite tai, kas tikrai matoma: vardą, datą, puslapį, įrašo vietą. Neaiškias raides pažymėkite kaip neaiškias. Giminystės ryšį tikrinkite kitu dokumentu; vienoda pavardė dar neįrodo, kad du įrašai priklauso tam pačiam žmogui.
Nuo rankraščio iki mokslinio leidimo
Vrublevskių bibliotekos pristatyme nurodomas Ivano Luckevičiaus kitabo faksimilinis leidimas su transliteracija, lietuvišku vertimu ir paaiškinimais. Tokia sandara leidžia palyginti atvaizdą su tyrėjų perskaitymu, užuot pasikliovus vien trumpu perpasakojimu.
Renkantis leidinį verta pasižiūrėti, ar nurodytas saugotojas, rankraščio signatūra, vertėjas ir naudojamas egzempliorius. Šiame straipsnyje pateikiamas pažinimo gidas; konkrečių rankraščių puslapiai ar jų vertimai neperpublikuojami. Žemiau esančios nuorodos veda pas rinkinių saugotojus ir tyrimus pristatančias institucijas.
Ką palyginti savarankiškai
Pasirinkite du katalogų aprašus ir atskirai pasižymėkite kalbą, raštą, paskirtį, datą bei saugojimo vietą. Palyginkite, kas pasakyta apie tekstą ir kas apie daiktą. Jei vieno lauko nėra, palikite jį nežinomą: spraga taip pat yra tyrimo rezultatas.
Toks skaitymas padeda suprasti, kodėl rankraštis svarbus ir religijos, ir Lietuvos kultūros istorijai. Bendruomenės knygų nereikia paversti vien praeities relikvijomis: istorinis aprašas kalba apie konkretų laiką, o dabartinę jų reikšmę geriausiai aiškina patys saugotojai.
