Tautodailė ir tapatybė
13 min.
Enciklopediniai ir Nacionalinio kultūros centro šaltiniai
Kaip skaityti tautinį kostiumą: ką iš tikrųjų rodo drabužis
Tautinis kostiumas nėra vienas „lietuviškas“ drabužis. Tai penkių etnografinių regionų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos – tradicinių XIX amžiaus kaimo išeiginių drabužių sistema, kurioje kiekvienas kraštas turi savo spalvas, audimo būdus, sijono ir prijuostės tipą, juostas ir galvos dangą. Todėl skaityti kostiumą reiškia ne grožėtis viena gražia detale, o atpažinti, ar visos dalys kalba ta pačia regiono kalba.
Skaitydami kostiumą iš eilės žiūrime į kelis dalykus: sijono spalvas ir audimo kryptį (languotas ar dryžuotas, vyrauja viena ar kelios spalvos), prijuostės charakterį (balta su raudonu kraštu, languota, tamsi, ar puošni daugiaspalvė), liemenės medžiagą (pirktinis šilkas ar naminis languotas audinys), juostos tipą (rinktinė ar pintinė) ir ypač galvos dangą. Galvos danga vienu metu pasako tris dalykus: regioną, moters amžių ir šeiminę padėtį – ar ji mergina, ar ištekėjusi.
Svarbu skirti dokumentuotus faktus nuo apibendrinimų. Etnografinė tikrovė buvo marga: net to paties regiono parapijos, apylinkės ir šeimos turėjo savų variantų, o pasienio kraštai (pavyzdžiui, Sūduvos zanavykai ir žemaičiai arba šiaurės dzūkiai ir aukštaičiai) maišėsi tarpusavyje. Todėl šiame gide pateikiami būdingiausi skiriamieji ženklai yra atpažinimo gairės, o ne griežtos taisyklės: kuo daugiau detalių sutampa, tuo patikimesnis atpažinimas.
Aukštaitijos kostiumas: balta drobė, languoti sijonai ir nuometas
Aukštaitija jau XIX amžiuje buvo laikoma archajiškiausio kostiumo kraštu, ir tą įspūdį kūrė baltų lininių audinių gausa bei viduramžius primenantys nuometai. Aukštaitės vilkėjo ilgais tunikos su perpetėmis kirpimo lininiais marškiniais, kurių puošniausia dalis – rankovės su įaustais raudonais geometriniais ornamentais. Būdingiausias regiono sijonas – vilnonis languotas, dažnai savitu keturių spalvų deriniu: pagrindinės didžiųjų langelių spalvos raudona ir žalia papildomai skaidomos geltonos, tamsiai violetinės arba juodos siaurais dryželiais. Prijuostė Aukštaitijoje paprastai balta, su apačioje įaustu raudonu ruožu.
Galvos danga – aiškiausias Aukštaitijos atpažinimo ženklas. Ištekėjusios moters iškilmingiausias apdangalas buvo nuometas: plonas, kartais beveik permatomas, apie 3,5 metro ilgio ir 50–70 cm pločio audinys, sudėtingu būdu rišamas apgaubiant veidą, kaklą ir pečius. Nuometą aukštaitės dėvėjo ypač ilgai – kai kur, ypač šiaurės rytų Aukštaitijoje ir Kupiškio krašte, net iki XX amžiaus pradžios; vėliau jį vis dažniau keitė įstrižai sulenkta, pakaušyje rišama skara. Netekėjusios merginos galvas puošė aukso spalvos galionais ir karūnėlėmis su kaspinais.
Aukštaitijos kostiumo liemenės dažnai siūtos iš brangių pirktinių audinių – šilko, damasto, brokatelės, aksomo, mėgstant raudoną, žalią, auksinę ir sidabrinę spalvas. Juostos buvo rinktinės arba pintinės, o pintinių juostų koloritas dažnai sutapdavo su sijonų spalvomis. Vis dėlto Aukštaitijos nereikėtų supaprastinti iki „baltos ir raudonos“ schemos: tai didžiausias regionas, kuriame Rytų ir Vakarų Aukštaitijos drabužiai skyrėsi, o atskiros vietovės turėjo savų languotų sijonų, liemenių ir galvos dangos variantų.
Žemaitijos kostiumas: ryškios spalvos, dryžuoti sijonai ir skarų gausa
Žemaitijos kostiumas iš kitų išsiskiria spalvingumu, brangių skarų ir karolių gausa bei tuo, kad vyrų viršutiniai drabužiai dažnai būdavo ne pilki, o spalvoti. Pagrindinis atpažinimo ženklas – sijonas: žemaitės labiausiai mėgo išilgai dryžuotus sijonus, austus netikro atlaso (keturnyčiu) audimu, dažnai su nesimetriška raštų kompozicija ir bent penkiomis kontrastingomis spalvomis, iš kurių viena vyraujanti. Šiaurės Žemaitijoje vyraujanti spalva paprastai raudona; languotų sijonų čia būta kur kas mažiau ir jie vėlyvesni.
Žemaičių prijuostės taip pat išilgai dryžuotos, plačios, neilgos, dažnai be griežto rašto pasikartojimo. Liemenės čia ypatingos: Žemaitija – vienintelis regionas, kuriame moterų liemenės dažniau siūtos ne iš pirktinių, o iš naminių pusvilnonių languotų ar skersai dryžuotų audinių, dažnai su aukščiau liemens pridurtais klostytais skverneliais. Tokia paaukštinta liemens linija primena ampyro madą ir turi analogų Skandinavijos liaudies kostiumuose.
Skiriamasis Žemaitijos bruožas – skarų kultas. Ištekėjusios moterys ryšėjo kvadratines, įstrižai sulenktas skareles su būdingu virš kaktos surištu mazgu ir styrančiais kampeliais; ypač paplitusios buvo namie austos raudonai baltai languotos skarelės. Žemaitės iš kitų regionų išsiskyrė įpročiu ryšėti kelias skaras vienu metu ir derinti naminius bei fabrikinius audinius; išeiginis kostiumas beveik neįsivaizduojamas be ant pečių siaučiamų skraisčių. Dėl raudonų languotų skarų, žičkais dekoruotų prijuosčių ir raudona vyraujančių sijonų šiaurės žemaičių ansamblis net pelnė „ištisai raudono“ kostiumo vardą.
Dzūkijos kostiumas: tamsesni smulkiai languoti sijonai ir juostų gausa
Dzūkija buvo neturtingas, miškingas kraštas, kuriame tradiciniai drabužiai dėvėti ypač ilgai – kai kurie net po Antrojo pasaulinio karo. Seniausi dzūkių marškiniai labai primena aukštaičių – tunikos kirpimo, su raudonais rinktiniais raštais rankovėse, tik dzūkių ornamentai dažniausiai smulkesni. Vėliau marškiniai siuvami trumpi, su iš plonos fabrikinės medvilnės siūtomis ir baltu kiauraraščiu puoštomis apykaklėmis. Sijonas yra geras atpažinimo raktas: vėlesni dzūkų sijonai beveik visada smulkesnio langelio nei aukštaičių, o spalvos tamsesnės – dažna tamsiai raudona, mėlyna, tamsiai violetinė.
Dzūkijos prijuostės pasižymi įvairove, naminio audinio margumu ir ornamentų smulkumu. Seniausios languotos baltai ir raudonai arba baltai ir mėlynai; šiaurinėje Dzūkijoje, panašiai kaip Aukštaitijoje, jos baltos damastinės su nėriniais. Amžiaus pabaigoje languotos prijuostės darėsi vis tamsesnės. Sudėtingiausios prijuostės austos panemuniais ir Užnemunėje – su kaišytais ornamentais, jau artimais suvalkietiškoms. Dzūkės audė ypač daug juostų, dažniausiai rinktinių, su specifiniais regiono raštais iš dviejų kontrastingų spalvų.
Galvos danga ir apavas papildo dzūkišką vaizdą. Merginos puošėsi gėlėmis, aukso spalvos galionais (ypač Užnemunėje) ir karūnėlėmis, o ištekėjusios moterys dėvėjo baltus ar spalvotus kykus, virš jų gobdamosi skarele. Dzūkės labiausiai mėgo smulkius daugiaeilius koralų karolius. Kadangi kraštas buvo neturtingas, čia dažniau nei kitur tekdavo tenkintis namų darbo apavu – naginaitėmis ir vąšeliu nunertomis čempėmis. Reikia turėti omenyje, kad šiaurinės Dzūkijos kostiumas labai artimas aukštaičių, o Užnemunės – suvalkiečių, todėl pasienyje atpažinimas reikalauja atsargumo.
Suvalkijos (Sūduvos) kostiumas: dryžuoti sijonai ir puošnios kaišytinės prijuostės
Suvalkija (Sūduva) – vėliausiai susiformavęs etnografinis regionas, kurį po karų apgyvendino persikėlėliai iš kito Nemuno kranto: į šiaurinę dalį – žemaičiai, į pietinę – aukštaičiai ir dzūkai. Todėl zanavykų (šiaurės) kostiumas įgijo žemaičių ir klaipėdiškių bruožų, o kapsų (pietų) – aukštaičių ir dzūkų. Bendras Suvalkijos ženklas – tvarka ir simetrija: skirtingai nei žemaitės, suvalkietės mėgo griežtus, ritmiškai pasikartojančius ornamentus. Sijonai dažniausiai pusvilnoniai, platūs, išilgai dryžuoti, su viena vyraujančia sodria, dažnai tamsia spalva, ypač mėgta tamsiai mėlyna.
Ryškiausia ir puošniausia suvalkietės kostiumo dalis – prijuostė, todėl ji yra patikimiausias regiono atpažinimo ženklas. Mėgstamiausiu motyvu visame krašte tapo kaišytas ornamentas iš keturių geometrizuotų lelijos žiedų. Čia svarbus skirtumas tarp dviejų pogrupių: zanavykės raštus grupavo išilgai prijuostės einančiomis juostomis ir mėgo platesnes prijuostes su rauktais priedurais, o kapsės ornamentus grupavo skersinėmis juostomis. Liemenės irgi skyrėsi – zanavykės nešiojo trumpas, kapsės gerokai ilgesnes liemenes.
Galvos danga atskiria merginas nuo moterų ir kapses nuo zanavykių. Kapsės merginos galvas puošė plačiais aukso spalvos galionais, kartais įlenktais į kepuraitės pavidalą ir apkaišytais gėlėmis; zanavykės galionų beveik nedėvėjo, o galvas puošė kelių spalvų biserio karolinėmis. Ištekėjusios moterys dėvėjo kykus ir skareles su antkakčiais. Kaip palyginti pasiturintis kraštas, Suvalkija pasižymėjo odiniais bateliais ir ypač gražiomis baltu kiauraraščiu megztomis kojinėmis.
Mažosios Lietuvos kostiumas: lietuvininkų delmonas ir tamsesni audiniai
Mažoji Lietuva, arba Klaipėdos kraštas, ilgą laiką priklausė Prūsijai ir Vokietijai, o jos gyventojai dažniausiai vadino save lietuvininkais. Tai vienintelis etnografinis regionas, kuriame vyravo liuteronų tikėjimas, ir ši aplinkybė kartu su vokiečių kolonistų bei miesto madų įtaka lėmė savitą kostiumą. Skiriamasis lietuvininkių ženklas – delmonas: plokščia, gausiai siuvinėta kišenė-krepšelis, austine juostele (rištuvu) rišama prie juosmens, kurioje moterys laikė pinigus, nosinaitę ir smulkmenas. Delmono kitur Lietuvoje nebuvo; vyresnės klaipėdiškės jį dėvėjo dar XX amžiaus viduryje.
XIX amžiaus pirmojoje pusėje lietuvininkių kostiumas buvo spalvingas: lininės baltos prijuostės su raudonais geometriniais ir augaliniais raštais, trumpos, plačiai iškirptos liemenės, ypač mėgtas tamsiai mėlynas audinys švarkeliams. Galvos danga buvo griežtai pagal padėtį: merginos pindavo kasas ir dėdavo jas apie galvą vainiku, nuotakos ant galvos dėjosi karūnos pavidalo gužę arba aukštą cilindro formos aksominį kyką, o vaikų susilaukusios moterys rišdavosi didelę baltą skarą. Lietuvininkės juosėjo rinktinėmis juostomis, kai kuriose įaustais tekstais – dainų žodžiais ar palinkėjimais.
Atpažįstant Mažosios Lietuvos kostiumą būtina žinoti, kad XIX amžiaus antrojoje pusėje jis stipriai pasikeitė – ne tik dėl miesto mados, bet ir dėl religinio surinkimininkų judėjimo. Spalvos ir egzotiškieji galvos apdangalai nyko, o tamsi, ypač juoda, spalva imta laikyti gero skonio ir pamaldaus gyvenimo ženklu. Atsirado net vadinamoji juodinė – ištisai iš juodo audinio siūtas kostiumas. Todėl, matydami tamsų, kuklų lietuvininkės kostiumą, skaitome ne tik regioną, bet ir konkretų laikotarpį bei religinę kultūrą.
Galvos danga, juostos ir apavas: tikslieji atpažinimo raktai
Galvos danga yra svarbiausias vienos detalės atpažinimo raktas, nes ji vienu metu žymi regioną ir šeiminę padėtį. Netekėjusios merginos galvas laikė atviras ir puošėsi vainikais, gėlėmis, kaspinais, aukso spalvos galionais; ištekėjusios moterys privalėjo galvas dengti. Plonas, ilgas rišamas nuometas – aukštaitiškas ženklas; aukšta cilindro formos nuotakos kyka ir gužė – Mažosios Lietuvos; raudonai baltai languota įstrižai rišama skarelė su mazgu virš kaktos – žemaitiškas; kykas su virš jo gobiama skarele – plačiai paplitęs Dzūkijoje ir Suvalkijoje.
Juosta ir prijuostė padeda patvirtinti regioną. Rinktinės juostos su sudėtingais raštais buvo paplitusios visur, bet ypač gausiai austos Dzūkijoje ir Suvalkijoje; pintinės juostos, kurių koloritas sutampa su sijonų spalvomis, būdingos Aukštaitijai; juostos su įaustais tekstais – Mažajai Lietuvai. Prijuostė dažnai yra greičiausiai perskaitomas ženklas: balta su raudonu kraštu – Aukštaitija; smulkiai languota tamsi – Dzūkija; puošni daugiaspalvė kaišytinė su lelijų motyvais – Suvalkija; išilgai dryžuota plati – Žemaitija; balta su raudonais geometriniais raštais (vėliau tamsi) – Mažoji Lietuva.
Apavas ir papuošalai patikslina vaizdą, nors patys vieni regiono nenurodo. Geriausiu apavu visur laikyti odiniai bateliai, o neturtingieji šventadieniais avėjo nagines, vyžas ar medines klumpes. Karoliai irgi turi regioninį atspalvį: gintaras dažnesnis Žemaitijoje ir Vakarų Aukštaitijoje, koralai – Dzūkijoje ir Suvalkijoje, stikliniai ir gintariniai – Mažojoje Lietuvoje. Skaitydami fotografiją vertinkite ne pavienę detalę, o tai, ar visos dalys sudaro vieną logišką regiono sistemą.
XIX amžiaus „atradimas“: kaip tradiciniai drabužiai tapo tautiniu kostiumu
Reikia aiškiai skirti tradicinius kaimo drabužius nuo tautinio kostiumo. Tradiciniai išeiginiai drabužiai buvo gyva XIX amžiaus ir ankstesnių laikų apranga: žmonės juos audė, siuvo, dėvėjo, taisė, paveldėjo ir keitė pagal madą, turtą, amžių bei darbą. Tautinis kostiumas yra vėlesnė, sąmoningai atrinkta ir reprezentacijai pritaikyta tos aprangos forma. Pats terminas „tautiniai drabužiai“ atsirado romantizmo laikais, kai kaimo apranga ėmė trauktis iš kasdienio gyvenimo, o jos detalės virto tautinės tapatybės ženklu.
XIX amžiaus pabaigoje, tautinio atgimimo metu, tradicinių drabužių elementai tapo simboliais, o XX amžiaus pradžioje ir tarpukariu sustiprėjo siekis sukurti tvarkingą, regionais pagrįstą tautinį kostiumą. Vyriškas kostiumas šiame procese buvo aktyviau modeliuojamas nei moteriškas, nes kaimo vyrų drabužiai greičiau perėmė miestietiškas formas ir buvo prasčiau dokumentuoti. Dėl to ypač moteriškas kostiumas išliko kaip tikslesnis etnografinis šaltinis.
Šis skirtumas svarbus, nes leidžia nepainioti muziejinės rekonstrukcijos, ansamblio sceninio kostiumo, šeimos relikvijos ir tikro XIX amžiaus kaimo drabužio. Sovietmečiu plito stilizuoti sceniniai kostiumai, supaprastinantys regioninę įvairovę ir paryškinantys spalvas, o vėlyvojo XX amžiaus folkloro judėjimas grąžino dėmesį prie muziejinių pavyzdžių. Klasikiniai šios srities darbai – Stasės Bernotienės „Lietuvių liaudies moterų drabužiai“ (1974), daugiatomio „Lietuvių liaudies menas“ tomas „Drabužiai“ (1974) ir Teresės Jurkuvienės „Lietuvių tautinis kostiumas“ (2006).
Trumpas patikrinimo sąrašas: kaip perskaityti kostiumo nuotrauką
Skaitydami kostiumo fotografiją eikite nuosekliai. Pirmiausia – sijonas: ar jis languotas (dažniau Aukštaitija, Dzūkija), ar išilgai dryžuotas (dažniau Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva), kokia spalva vyrauja ir ar langeliai stambūs (aukštaičiai) ar smulkūs ir tamsesni (dzūkai). Antra – prijuostė, dažnai aiškiausias ženklas: balta su raudonu kraštu rodo Aukštaitiją, puošni daugiaspalvė kaišytinė su lelijomis – Suvalkiją, plati dryžuota – Žemaitiją, smulkiai languota tamsi – Dzūkiją.
Trečia – galvos danga, kuri kartu pasako amžių ir šeiminę padėtį: vainikas ar galionas reiškia merginą, dengta galva – ištekėjusią. Ilgas plonas nuometas nurodo Aukštaitiją, raudonai languota skarelė su mazgu virš kaktos – Žemaitiją, aukšta kyka ar gužė – Mažąją Lietuvą. Ketvirta – ieškokite delmono: jei prie juosmens kabo plokščias siuvinėtas krepšelis, tai beveik tikrai Mažoji Lietuva. Penkta – liemenė: naminis languotas audinys, panašus į sijoną, rodo Žemaitiją, brangus pirktinis šilkas dažnesnis Aukštaitijoje ir Suvalkijoje.
Galiausiai patikrinkite, ar visos dalys dera tarpusavyje. Jei aukštaitiška galvos danga sujungta su suvalkietiška prijuoste ir žemaitiška skara, tai nebėra vieno regiono kostiumas, o eklektiškas derinys, kuris gali atrodyti spalvingai, bet nebepasakoja aiškios kultūrinės istorijos. Atminkite ir pasienio išlygas: šiaurės Dzūkija artima Aukštaitijai, Užnemunės dzūkai – suvalkiečiams, zanavykai – žemaičiams ir klaipėdiškiams, todėl pavienėse nuotraukose verta remtis keliomis sutampančiomis detalėmis, o ne viena.
