- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- paskutinė vinis, stogas, neišgirstos mintys
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Buvo sakoma, kad baigiant dengti bažnyčios stogą tyko velnias. Kai meistras įkals paskutinę vinį, jis nustums žmogų žemyn.
Vienas stogdengys žinojo šią grėsmę. Kaldamas paskutinę vinį garsiai pasakė, jog dar vienos trūksta: nulipsiąs jos pasiimti ir sugrįšiąs. Paliko kūjį ant stogo ir nulipo.
Tik pasiekęs žemę padėkojo Dievui už užbaigtą darbą. Velnias tada suprato apgaulę. Įniršęs pagriebė paliktą kūjį ir sviedė į meistrą. Nepataikė: kūjis susmigo šalia.
Pasakojimo pabaigoje paaiškinama, kad velnias nežino žmogaus minčių – girdi tik tariamus žodžius. Šį nežinojimą meistras ir panaudojo.
Ką pastebėti skaitant
Grėsmė siejama su darbo užbaigimo akimirka. Veikėjas išsigelbsti ne jėga, o pasakydamas tai, kas nukreipia priešininko dėmesį į būsimą, iš tikrųjų nebereikalingą darbą.
Papasakojo Jurgis Tverkus Plingiuose; užrašė S. Džiugas 1938 m., LTR 1542(374).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 468, p. 501–502: „Velnias ir stogdengys“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.