- Žanras
- Etiologinė sakmė
- Motyvai
- kalbantys medžiai, neregys uosis, klaidinimas
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Uosį vadino neregiu. Jis pats negalėjo pamatyti, kaip keičiasi kiti medžiai, todėl pavasarį jų klausdavo, ar jau metas skleistis lapams.
Medžiai iš jo šaipydamiesi atsakydavo, kad dar per anksti. Praėjus laikui uosis vėl paklausdavo. Tuomet jie juokdavosi: visi jau seniai sulapoję, o jis vis dar nepasirengęs. Uosis suskubdavo skleistis.
Rudenį jis vėl kreipdavosi į kaimynus: ar jau laikas mesti lapus? Nors šie dar stovėdavo su lapija, sakydavo, kad seniai esą pliki.
Uosis jais patikėdavo ir tuoj numesdavo savus lapus. Taip sakmė aiškina, kodėl jis vėliau už kitus sulapoja, bet anksčiau lieka be lapų.
Ką pastebėti skaitant
Abu metų laikai sudaro vieną siužetą: uosis pasitiki klaidingais atsakymais pavasarį ir rudenį. Pasakojimas rodo kitų medžių patyčias, o ne uosio tingumą.
J. Palukaičio užrašyta Sprauliuose, Pilviškių valsčiuje, 1896 m. LMD I 580(4).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 396, p. 452–453: „Uosis — neregys“; PDF p. 451–452. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.