Lietuvių sakmės

Uosis – neregys

Redakcinis perpasakojimas ir kontekstas

Nematantis uosis apie metų laiką teiraujasi kitų medžių. Jų patyčios priverčia jį vėlai išskleisti ir anksti numesti lapus.

Žanras
Etiologinė sakmė
Motyvai
kalbantys medžiai, neregys uosis, klaidinimas
Šaltinių būsena
tautosakinė

Sakmė

Uosį vadino neregiu. Jis pats negalėjo pamatyti, kaip keičiasi kiti medžiai, todėl pavasarį jų klausdavo, ar jau metas skleistis lapams.

Medžiai iš jo šaipydamiesi atsakydavo, kad dar per anksti. Praėjus laikui uosis vėl paklausdavo. Tuomet jie juokdavosi: visi jau seniai sulapoję, o jis vis dar nepasirengęs. Uosis suskubdavo skleistis.

Rudenį jis vėl kreipdavosi į kaimynus: ar jau laikas mesti lapus? Nors šie dar stovėdavo su lapija, sakydavo, kad seniai esą pliki.

Uosis jais patikėdavo ir tuoj numesdavo savus lapus. Taip sakmė aiškina, kodėl jis vėliau už kitus sulapoja, bet anksčiau lieka be lapų.

Ką pastebėti skaitant

Abu metų laikai sudaro vieną siužetą: uosis pasitiki klaidingais atsakymais pavasarį ir rudenį. Pasakojimas rodo kitų medžių patyčias, o ne uosio tingumą.

J. Palukaičio užrašyta Sprauliuose, Pilviškių valsčiuje, 1896 m. LMD I 580(4).

Šaltinis ir perpasakojimas

Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 396, p. 452–453: „Uosis — neregys“; PDF p. 451–452. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.

Uosis – neregys šaltiniai ir naudingi puslapiai