Lietuvių sakmės

Supykintas vėjas

Redakcinis perpasakojimas ir kontekstas

Po krūmu gulintį ūsotą vyrą keleivis ragina keltis. Menkas supykusio vėjo pūstelėjimas namuose pasirodo buvęs pražūtingas.

Šaltiniai: tautosakinė

Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.

Sakmė

Eidamas savo reikalais žmogus pamatė po krūmu gulintį vyrą dideliais ūsais. Ėmė jį raginti nebetinginėti ir keltis: laikas brangus.

Gulintysis pasakė esąs vėjas ir paprašė palikti jį ramybėje. Tačiau keleivis nesiliovė žadinęs.

Tada vėjas ranka pakėlė vieną ūsą ir vos papūtė pro lūpas. Piktai liepė žmogui eiti šalin, o pats vėl ramiai atsigulė. Keleivis daugiau nieko nebesakė ir nuėjo.

Parėjęs namo jis rado savo trobelę apverstą, visą ūkį išdarkytą. Suprato, kad vėjas tą padarė tuo vieninteliu mažu pūstelėjimu, supykęs dėl įkyraus žadinimo.

Ką pastebėti skaitant

Vėjo jėgą atskleidžia atstumas tarp mažo gesto ir didelio padarinio. Gulintis veikėjas atrodo tingus žmogus, tačiau jo ramybės sutrikdymas pasiekia keleivio namus.

1967 m. pastabose nurodytas 80 metų pateikėjas Gerlikas Linkuvoje; užrašė J. Janeliūnas 1928 m. LTR 262(225).

Šaltinis ir perpasakojimas

Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 607, p. 583: „Supykintas vėjas“; PDF p. 582. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.

Šaltiniai