Raganų žirniai

Sakmė

Trijų Karalių išvakarėse dvi merginos po šokių išėjo atsivėsinti. Niekas jų nelaikė raganomis. Prieangyje buvęs vaikinas išgirdo, kaip jos tariasi naktį joti perkirsti mėnulio ir ten, kur auga žali žirniai. Kelionei jos pasirinko pašalyje stovintį avilį. Vaikinas slapta į jį įlindo.

Merginos užsėdo avilį ir pakilo. Vienai pasirodė, kad skristi neįprastai sunku: gal viduje žmogus? Kita tai paneigė. Pasiekusios žirnių lauką jos paliko avilį su pasislėpusiu keleiviu. Viena kalbėjo rinksianti žiedus, kuriais galima sutraukti žmogų, kita — žirnius, nuo kurių žmogus mirtų. Vaikinas irgi nusiskynė žiedų.

Grįžusios prie avilio jos nusprendė dar spėsiančios perkirsti mėnulį. Taip ir padarė. Pakeliui vėl kilo įtarimas dėl keleivio, tačiau antroji jį atmetė. Pargrįžusios paliko avilį jo vietoje.

Per Tris Karalius vaikinas nusinešė žirnio žiedą į bažnyčią. Su juo matė, kad pusė susirinkusiųjų — raganos. Nepastebimai užkišo žiedą kunigui už kamžos. Kunigas nebegalėjo sakyti pamokslo ir pasitraukė nuo sakyklos.

Vaikinas parodė žiedą ir papasakojo kelionę. Kunigas sutrypė žiedą ir perspėjo niekam neprasitarti: raganos galinčios jį nužudyti. Vaikinas pažadėjo tylėti.

Vakare žmonės kalbėjo apie perkirstą mėnulį. Vaikinas neištvėrė pasigyręs, kad pats ten buvęs ir dar lankęsis vietoje, kur galima skinti žirnius. Išėjusį į lauką jį užpuolė tos merginos ir nužudė.

Ką pastebėti skaitant

Žiemą žydintys žirniai, avilio skrydis ir perkirstas mėnulis priklauso sakmės stebuklinei tikrovei. Žiedas suteikia pavojingą regėjimą, tačiau baigtį nulemia sulaužytas tylėjimo pažadas.

Užrašė J. Elisonas Palėvenės apylinkėse, Kupiškio valsčiuje, 1910 m. LMD I 661(23). Pasakotojo vardas šio rinkinio pastaboje nepateiktas.

Šaltinis ir perpasakojimas

Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 405, p. 460–461: „Raganų žirniai“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.