Lietuvių sakmės

Perkūno ir velnio pyktis

Redakcinis perpasakojimas ir kontekstas

Vienas pavogtas akmuo tampa nesibaigiančio Perkūno ir velnio konflikto priežastimi. Trumpa sakmė paaiškina, kodėl velnias slepiasi vis naujose vietose.

Šaltiniai: tautosakinė

Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.

Sakmė

Perkūnas turėjo didelę akmenų krūvą. Velnias tuo metu statė trobą, bet jos pamatui pritrūko vieno akmens. Užuot paprašęs, pavogė jį iš Perkūno ir įdėjo į pamatą.

Sužinojęs vagystę Perkūnas supyko. Nuo tada trenkia velnią, kur tik pamato: ant akmens, medyje ar plaukiantį vandenyje.

Velnias stengiasi užsitaisyti kuo aukščiau, kad iš tolo pastebėtų persekiotoją. Šitaip pasakojime aiškinama ir baimė audros metu stoti po aukštu medžiu: ten gali slėptis Perkūno priešas.

Ką pastebėti skaitant

Konflikto pradžia čia labai buitiška – statybai trūksta vieno akmens. Ji skiriasi nuo variantų, kuriuose sakoma tik, kad Perkūnas velnią persekioja. Pabaiga perteikia šios sakmės tikėjimą apie slėptuves.

Papasakojo dvidešimtmetė Kazė Pankevičiūtė Pagrundoje; užrašė A. Mažiulis 1935 m., LTR 1032(143).

Šaltinis ir perpasakojimas

Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 503, p. 525: „Perkūno ir velnio pyktis“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.

Šaltiniai