Šaltiniai: tautosakinė
Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.
Sakmė
Perkūnas turėjo didelę akmenų krūvą. Velnias tuo metu statė trobą, bet jos pamatui pritrūko vieno akmens. Užuot paprašęs, pavogė jį iš Perkūno ir įdėjo į pamatą.
Sužinojęs vagystę Perkūnas supyko. Nuo tada trenkia velnią, kur tik pamato: ant akmens, medyje ar plaukiantį vandenyje.
Velnias stengiasi užsitaisyti kuo aukščiau, kad iš tolo pastebėtų persekiotoją. Šitaip pasakojime aiškinama ir baimė audros metu stoti po aukštu medžiu: ten gali slėptis Perkūno priešas.
Ką pastebėti skaitant
Konflikto pradžia čia labai buitiška – statybai trūksta vieno akmens. Ji skiriasi nuo variantų, kuriuose sakoma tik, kad Perkūnas velnią persekioja. Pabaiga perteikia šios sakmės tikėjimą apie slėptuves.
Papasakojo dvidešimtmetė Kazė Pankevičiūtė Pagrundoje; užrašė A. Mažiulis 1935 m., LTR 1032(143).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 503, p. 525: „Perkūno ir velnio pyktis“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.