Lietuvių sakmės

Perkūno ir velnio pyktis

Redakcinis perpasakojimas ir kontekstas

Vienas pavogtas akmuo tampa nesibaigiančio Perkūno ir velnio konflikto priežastimi. Trumpa sakmė paaiškina, kodėl velnias slepiasi vis naujose vietose.

Žanras
Mitologinė sakmė
Motyvai
pavogtas akmuo, namo pamatas, persekiojimas
Šaltinių būsena
tautosakinė

Sakmė

Perkūnas turėjo didelę akmenų krūvą. Velnias tuo metu statė trobą, bet jos pamatui pritrūko vieno akmens. Užuot paprašęs, pavogė jį iš Perkūno ir įdėjo į pamatą.

Sužinojęs vagystę Perkūnas supyko. Nuo tada trenkia velnią, kur tik pamato: ant akmens, medyje ar plaukiantį vandenyje.

Velnias stengiasi užsitaisyti kuo aukščiau, kad iš tolo pastebėtų persekiotoją. Šitaip pasakojime aiškinama ir baimė audros metu stoti po aukštu medžiu: ten gali slėptis Perkūno priešas.

Ką pastebėti skaitant

Konflikto pradžia čia labai buitiška – statybai trūksta vieno akmens. Ji skiriasi nuo variantų, kuriuose sakoma tik, kad Perkūnas velnią persekioja. Pabaiga perteikia šios sakmės tikėjimą apie slėptuves.

Papasakojo dvidešimtmetė Kazė Pankevičiūtė Pagrundoje; užrašė A. Mažiulis 1935 m., LTR 1032(143).

Šaltinis ir perpasakojimas

Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 503, p. 525: „Perkūno ir velnio pyktis“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.

Perkūno ir velnio pyktis šaltiniai ir naudingi puslapiai