- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- nematomas balsas, trys perspėjimai, klojimas
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Pasakojimas prasideda senu tikėjimu: bėdos laukiančiam žmogui esą būdinga gulėti sudėjus rankas už galvos. Bernas Jonas, kaip įpratęs, nuėjo miegoti į klojimą ir taip atsigulė ant sukrautų javų.
Dar ne visai užmigęs išgirdo atsidarant duris ir kažką artėjant. Balsas pranešė, kad tą dieną Joną ištiksianti didelė nelaimė. Jis atsibudo, apsidairė, bet nieko nepamatė.
Perspėjimas pasigirdo antrą kartą, dabar iš apačios, prie javų prėslo. Apsidairęs Jonas vėl nieko nerado. Vos sumerkė akis, nematomas šaukėjas pakartojo tą patį trečią kartą.
Jonas supyko, ėmė grasinti balsui ir leidosi nuo prėslo žemyn. Tiesiai po juo buvo šakės. Krisdamas ant jų bernas sunkiai susižeidė.
Ryte šeimininkas rado jį dar gyvą. Po trijų dienų Jonas mirė. Sakmė paaiškina, kad tą naktį jį šaukė pati mirtis.
Ką pastebėti skaitant
Nematomas balsas įvardijamas mirtimi, tačiau tekste nėra nei giltinės išvaizdos, nei dalgio. Nelaimė nutinka Jonui reaguojant į perspėjimą; sakmės pradžios tikėjimas apie miegojimo pozą nėra nelaimių numatymo taisyklė.
Papasakojo Povilas Grybas Užugajų kaime, Anykščių valsčiuje; užrašė S. Vaitkevičius 1942 m. LTR 2438(42).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 435, p. 480–481: „Mirties balsas“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.