- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- ginklų mainai, uždraustas gaidukas, treji metai
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Medžiotojas tykojo kiškių, kai užėjo audra. Iš po akmens vis išlįsdavo katinėlis su dviem rageliais ir, tyčiodamasis iš debesies, atsukdavo jam užpakalį. Griaustiniui trenkus vėl slėpdavosi. Medžiotojas iššovė. Priėjęs pamatė keistą, į kiškį panašų padarą – tai buvo velniukas.
Pasirodė senelis ir paprašė parodyti laimikį. Tai buvo Perkūnas. Jis gyrė žmogaus šautuvą: pats iš aukštybių nepataikydavęs. Pasiūlė mainais sprindžio ilgumo pistoletą. Pakaks jį nukreipti į paukštį ar žvėrį, ir šis kris. Tik gaiduko liesti negalima.
Medžiotojas sutiko. Trejus metus medžiojo be vargo ir gyveno pasiturimai su žmona bei vaiku. Bet kartą sumanė išmėginti, kas nutiks atlenkus ir paleidus gaiduką.
Nugriaudėjo taip, kad pats pargriuvo. Atsirado Perkūnas, atsiėmė mažąjį ginklą ir grąžino senąjį. Priekaištavo žmogui, kad šis nutrenkęs trečdalį pasaulio.
Grįžęs medžiotojas rado savo trobesius sugriautus. Po to trejus metus negriaudėjo. Nuo to laiko Perkūnas savo ginklo žmonėms nebeskolina.
Ką pastebėti skaitant
Šio varianto draudimas susijęs su ginklo gaiduku. Pasekmė peržengia vieno žmogaus nelaimę: ji paaiškina ir trejų metų tylą danguje, ir tai, kodėl Perkūnas nebepasitiki žmonėmis.
Papasakojo devyniasdešimtmetis Petras Lapienis Kvėriškyje, Biržų krašte; užrašė I. Jašinskaitė 1956 m., LTR 3020(2).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 504, p. 525–526: „Mainai su Perkūnu“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.