- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- laumiukas, vaikų sukeitimas, šimtametis ąžuolas
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Senovėje, pasak šios sakmės, laumės kartais sukeisdavo vaikus. Vienai moteriai laumė paliko savąjį, o jos kūdikį išsinešė. Šeima apie sukeitimą nieko nežinojo. Paliktasis užaugo iki dvidešimties metų, tačiau vis dar nekalbėjo.
Kartą nakvoti užsuko elgeta. Motina jam pasiguodė dėl vaiko tylėjimo. Svečias įtarė, kad tai gali būti laumiukas, ir pasiūlė jį nustebinti neįprasta ruoša: kambario viduryje užkurti ąžuolinių malkų ugnį, aplink išdėlioti keliolika sudaužytų kiaušinių ir pasodinti jį žiūrėti.
Šeima taip padarė. Pamatęs paruoštą vietą, tylėjęs augintinis staiga prašneko. Jis pasakė, kad ąžuolui buvę šimtas metų, o jis pats esąs penkis kartus vyresnis, tačiau tokio reginio dar niekada nematęs.
Dar kiek pasižiūrėjęs į ugnį, laumiukas pradingo žmonėms iš akių. Apie pagrobtojo vaiko sugrįžimą šis variantas nepasakoja.
Ką pastebėti skaitant
Pasakojimo lūžis yra ne smurtas, o nuostaba, priverčianti slaptingą būtybę prabilti apie savo amžių. Nekalbėjimą su laumiuku sieja istorinis folkloro vaizdinys, o ne žinios apie žmogaus raidą; pasakojimo bandymas nėra siūlymas taip elgtis su vaiku.
Papasakojo Berteška Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiuje; užrašė V. Basanavičius 1905 m. LMD I 133(108).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 539, p. 546: „Laumiukas“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.