- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- Braškakoja, paukščių kojos, šaudyklė
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Gyveno audėja, vadinama Braškakoja, nes jai einant braškėdavo kojos. Kartą, prietemoje baigdama austi drobę, ji pamatė į trobą ateinančias dvi laumes. Viena turėjo vištos kojas ir buvo apsisiautusi marška, kita — gaidžio kojas ir buvo apsikarsčiusi šiaudais.
Viešnios paprašė Braškakojos paduoti šaudyklę. Ji padavė. Vištakoja į ją papūtė ir perdavė Gaidžiakojai; ši padarė tą patį. Grąžindamos įrankį laumės pasakė, kad nuo šiol moteris aus dar geriau ir darbas jos nevargins.
Taip ir nutiko. Braškakoja audė vis geriau, nepavargdavo, ir apylinkėje niekas nebegalėjo jai prilygti.
Tos pačios laumės apsilankė ir pas kitą, pasakojime tingine vadinamą merginą. Ji taip pat sėdėjo prie staklių, bet šaudyklės viešnioms nedavė. Laumės pasakė, kad nuo šiol iš jos būsianti prasta audėja, ir išėjo. Merginai iš tiesų nebesisekė: ausdama ji tik gadino siūlus.
Ką pastebėti skaitant
Šiame variante laumės atpažįstamos iš paukščių kojų ir neįprastos aprangos. Amato sėkmė siejama su tuo, kaip audėjos priima viešnias ir ar patiki joms darbo įrankį.
Papasakojo Pranė Genienė Klabinių kaime, Aluntos valsčiuje; užrašė A. Urbonas 1938 m. LTR 1722(161).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 545, p. 549: „Laumės ir audėjos“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.