- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- balsas iš vandens, mirties valanda, perspėjimas
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Vienas ūkininkas per pačius pietus išėjo su sūnumis žvejoti. Kiek pažvejoję jie išgirdo balsą iš vandens: laikas jau atėjęs, o žmogaus dar nėra. Aplink vėl nutilo.
Po valandėlės balsas pakartojo tuos pačius žodžius. Išsigandę žvejai patraukė namo. Pakeliui sutiko savo berną ir paklausė, kur jis eina. Šis atsakė norįs išsimaudyti.
Ūkininkas su sūnumis perspėjo jo neiti, nes vandenyje kažkas yra. Bernas pasiginčijo, tačiau kartu grįžo namo. Vis dėlto netrukus slapta išbėgo atgal maudytis. Vos įlipęs į vandenį, jis nuskendo.
Tuomet žvejai suprato balsą kaip ženklą: pasakojimo tikrovėje kiekvienam žmogui esanti paskirta mirties vieta ir valanda.
Ką pastebėti skaitant
Balsas kyla iš vandens, bet šaltinis neįvardija jo nei giltine, nei vandens dvasios vardu. Ši sakmė mirties temoje pateikiama dėl lemto laiko motyvo, išlaikant pasakotojo aiškinimą kaip tikėjimą.
Papasakojo Petras Mikalčius Šiaulėnuose; užrašė V. Mikalčius 1936 m. LTR 989(56).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 436, p. 481: „Laikas yra, žmogaus nėra“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.