Lietuvių sakmės

Kregždė

Redakcinis perpasakojimas ir kontekstas

Paukščiai randa priežasčių negaudyti įkyrių vabzdžių. Tik kregždė imasi darbo ir už uolumą gauna ypatingą dovaną.

Šaltiniai: tautosakinė

Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.

Sakmė

Dievas pamatė, kad jo paleistos musės, uodai ir kiti vabzdžiai neduoda ramybės žmonėms bei gyvuliams. Kai kurie net geria jų kraują. Nutarė pašaukti paukščius ir paprašyti šiuos kenkėjus išgaudyti.

Susirinko ir dideli, ir maži paukščiai, tačiau kiekvienas rado pasiteisinimą. Vieniems grobis atrodė per menkas, kiti skundėsi sunkiu skraidymu arba prastu regėjimu. Tik kregždė sutiko ir tuojau pradėjo gaudyti muses bei uodus.

Ji dirbo taip uoliai, kad vabzdžių smarkiai sumažėjo. Dievas pasišaukė ją ir liepė pailsėti po darbo. Bet kregždė sakė nepavargusi: ilsėsis, kai išgaudys visus.

Už tokį uolumą Dievas jai suteikė dovaną – skraidydama ji niekada nepavargs. Taip sakmė paaiškina nepailstantį kregždės skrydį.

Ką pastebėti skaitant

Pasakojimas paremtas atsisakymų ir vienintelio sutikimo skirtumu. Kregždė dovanos neprašo: atlygis atsiranda tada, kai ji atsisako net pasiūlyto poilsio.

1967 m. leidinio pastabose nurodytas ankstesnis šaltinis Mūsų tautosaka IX (1935), Nr. 115. Pasakotojo nepailstantis paukštis yra sakmės vaizdinys.

Šaltinis ir perpasakojimas

Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 366, p. 439–440: „Kregždė“; PDF p. 438–439. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.

Šaltiniai