- Žanras
- Etiologinė sakmė
- Motyvai
- kalbantys medžiai, kirtimas, pasigailėjimo prašymas
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Senovėje medžiai mokėjo kalbėti. Žmogui atėjus su kirviu, medis imdavo maldauti, kad jo nekirstų: tegu palieka jį augti ir pasirenka kitą.
Žmogus nueidavo prie kito medžio, bet ir šis prašydavo pasigailėti. Kur tik pasisukdavo, girdėdavo tą patį prašymą, ir klausytis jo būdavo nepakeliamai sunku.
Kad taip nebebūtų, Dievas atėmė iš medžių kalbą. Nuo tada jie nebegali žmogui pasakyti savo prašymo.
Ką pastebėti skaitant
Trumpa sakmė išlaiko įtampą tarp medžio noro gyventi ir žmogaus ketinimo kirsti. Jos baigtis pašalina girdimą prašymą, tačiau pasakojime nepasakoma, kad medžiams neberūpi išlikti.
Papasakojo Uršulė Misevičienė, 60 metų, Nariūnų kaime; užrašė V. Dičiūnas 1938 m. LTR 1486(518).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 397, p. 453: „Kodėl medžiai nešneka“; PDF p. 452. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.