Šaltiniai: tautosakinė
Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.
Sakmė
Kartą velnias vaikštinėjo po žemę ir priėjo sodybą, kurioje buvo palaidas piktas šuo. Velnias prisiartino per daug, ir šuo puolė jį vytis.
Velnias bėgo greitai, bet šuo bėgo dar greičiau. Nebeturėdamas kur dėtis, bėglys šoko į medį. Tą akimirką šuo jį pasivijo ir įkando į koją.
Iš žaizdos pasipylė kraujas. Medis, į kurį velnias įsiropštė, buvo alksnis. Todėl, sako sakmė, jo mediena iki šiol raudona.
Ką pastebėti skaitant
Medžio spalva aiškinama susidūrimu su velniu, tačiau medį paženklina kraujas, o ne sąmoningas dažymas ar prakeiksmas. Pasakojimo veiksmas prasideda įprastoje sodybos aplinkoje.
Papasakojo Liudvikas Petraška, 74 metų, Tripuckų kaime; užrašė E. Rūkštelytė 1958 m. LTR 3150(192).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 395, p. 452: „Kodėl alksnis raudonas“; PDF p. 451. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.