- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- šviesus rankšluostis, svirnas, nesėti kviečiai
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Rudenį, prasidėjus kūlimui, du samdiniai patamsyje ėjo pro klojimą. Staiga virš jų galvų nušvito tarsi gelsvas rankšluostis. Jis nuskriejo per sodą ir nusileido ant svirno. Bernas pasakė, kad tai grūdus nešantis aitvaras.
Tuoj išbėgo šeimininkė su rankšluosčiu. Vieną rankšluosčio galą užmetė ant svirno durų, kitą surišo mazgu ir nuskubėjo atgal. Abu samdiniai apsimetė nieko nematę.
Kitą dieną vienas jų netyčia pateko į svirną, į kurį šeimininkas paprastai nieko neleisdavo. Ten buvo penki aruodai, pilni gražių kviečių, nors tais metais kviečių ūkyje visai nesėjo.
Baigiantis metams šeimininkas siūlė didesnę algą, kad samdinys pasiliktų. Šis atsisakė: po to, ką matė, nebenorėjo gyventi namuose su tokiu turtų nešėju.
Ką pastebėti skaitant
Pasakojimas susieja regėtą šviesą su patikrinama ūkio aplinkybe: kviečių pilna, nors jų nesėta. Atlygio padidinimas neatsveria samdinio baimės.
Papasakojo Pranciška Šimkienė Šiauliuose; užrašė G. Varkalienė 1948 m., LTR 2708(7).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 520, p. 534–535: „Grūdų aitvaras“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.