- Žanras
- Etiologinė sakmė
- Motyvai
- uždrausta atverti, maišas, smalsumas
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Pasaulio pradžioje žmonės skundėsi Dievui, kad gyvatės ir kiti įkandantys padarai juos žeidžia, kartais net pražudo. Dievas surinko gyvates, žalčius, varles ir kitus tokius gyvūnus į maišą.
Pats tuo metu kūreno krosnį, todėl krovinį patikėjo gandrui. Liepė nunešti į marias ir įmesti visą maišą. Ypač perspėjo jo neatrišti.
Gandras užsimetė maišą ant pečių ir iškeliavo. Prisėdęs pailsėti užsimanė žvilgtelėti vidun. Vos atlaisvino raištį, išsprūdo gyvatė. Gandras puolė jos gaudyti, o tuo metu iš maišo išlindo visi kiti ir išsislapstė po pelkę.
Grįžęs prie maišo gandras rado jį tuščią. Nusiminęs parėjo ir papasakojo Dievui, kas nutiko. Šis dar kūreno krosnį. Supykęs dėl neįvykdyto paliepimo, pagriebė nuodėgulį ir sudavė gandrui per nugarą.
Nuo smūgio liko juoda dėmė. Gandras jos nekentė ir prisiminė, dėl kokių gyvūnų ją gavo. Todėl, pasak sakmės, iki šiol gaudo ir ryja sutiktas varles bei gyvates.
Ką pastebėti skaitant
Vienas smalsus veiksmas sujungia dvi sakmės aiškinamas ypatybes: juodą gandrų plunksnų plotą ir jų grobį. Šiame variante gandras jau yra gandras, kai gauna maišą; jo neverčiame žmogumi pagal kitus pasakojimus.
1967 m. rinkinio pastabose nurodyta K. Būgos užrašyta sakmė, LMD I 139(7). Atskiros datos ir pateikėjo ši pastaba nepateikia.
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 364, p. 438–439: „Gandras, varlės ir gyvatės“; PDF p. 437–438. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.