- Žanras
- Etiologinė sakmė
- Motyvai
- švelnus kailis, eglė, puikybė
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Iš pradžių ežys buvo apaugęs labai švelniais plaukais ir jais didžiavosi. Kartą eidamas pro eglę įsidūrė snukutį į jos spyglius.
Ežys supyko ir ėmė priekaištauti Dievui. Paskui užsipuolė pačią eglę: jeigu ji turėtų tokį minkštą kailį kaip jo, laikytų šakas aukštai, o dabar nuleidusi savo negražius spyglius badanti praeivius.
Dievas supyko dėl ežio pasipūtimo. Pasakė, kad nuo šiol jo paties plaukai bus dar aštresni už eglės spyglius.
Taip švelnus kailis virto dygliais. Sakmė priduria, kad ežys ligi šiol kukena ir priekaištauja dėl jam tekusių aštrių plaukų.
Ką pastebėti skaitant
Siužetas keičia ežio ir eglės vietas: pašiepta medžio savybė tenka pačiam pašaipūnui. Dyglių kilmė čia siejama su puikybe, o ne su gyvūnui reikalinga apsauga.
1967 m. leidinio pastabose nurodyta Mūsų tautosaka IX (1935), Nr. 206. Tai vienas folklorinis dyglių atsiradimo variantas.
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 357, p. 436: „Ežio spygliai“; PDF p. 435. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.