- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- vestuvių parama, miško geradarys, svečių vardijimas
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Neturtingas vaikinas norėjo vesti, bet neturėjo nuo ko pradėti gyvenimo. Nuėjęs į girią garsiai skundėsi savo bėda. Priėjo nepažįstamas ponas ir pažadėjo tiek pinigų, kiek reikės, jei tik bus pakviestas į vestuves.
Vaikinas sutiko ir gavo paramą. Ponas liepė kviečiant grįžti į tą pačią vietą ir pašaukti: „Baubut, Baubut, prašom į vestuvę!“
Namuose vaikinas išsigando: gal jo geradarys yra negera būtybė? Nuėjo patarimo pas kunigą. Šis pasiūlė mėginti atbaidyti svečią šventaisiais.
Girioje pašauktas Baubutas mielai priėmė kvietimą. Paklausė, kas bus pabroliai. Angelai sargai, atsakė vaikinas. Svečias juos gyrė, sakė gerai pažįstąs. Kas bus pamergės? Šventos dvasios. Ir šias pavadino puikiomis merginomis. Vaikinas jau nebežinojo, kaip atsikratyti svečio.
Tada Baubutas paklausė, kas gros. Vaikinas atsakė: Perkūnas. Tai išgirdęs svečias tuoj atsisakė ateiti. Prieš penkerius metus Perkūnas jam taip trenkęs į šoną, kad ligi šiol skauda. Dar vieno tokio susitikimo jis nebenori.
Ką pastebėti skaitant
Krikščioniški svečių vardai čia velnio neatbaido; baimę sukelia Perkūno vardas ir asmeninis jo smūgio prisiminimas. Vestuvių svečių vardijimas parengia netikėtą pokalbio pabaigą.
Papasakojo aštuoniasdešimtmetė Anelė Kavaliauskaitė-Jutkelienė Nemunaityje; įrašė ir iš juostos išrašė S. Skrodenis 1962 m., LTR 3517(1734).
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 507, p. 527–528: „Baubut, prašom į vestuvę“. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.