Šaltiniai: tautosakinė
Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.
Sakmė
Keliaudamas Dievas priėjo upę. Pakrantėje ganėsi arklys ir jautis. Pirmiausia jis kreipėsi į arklį: šis stipresnis, tad galėtų pernešti į kitą krantą.
Arklys atsisakė. Norėjo ėsti ir tikino neturįs kada nešioti keleivių. Dievas pasakė, kad nuo šiol jis vis negalės pasisotinti.
Tuomet paprašė jaučio. Ir šis buvo labai alkanas, tačiau sutiko padėti ir pernešė Dievą per upę. Už pagalbą Dievas pažadėjo, kad jam pasisotinti užteks nedaug pašaro.
Taip sakmėje aiškinama, kodėl arklys vis ėda ir vis dar nori, o jaučiui pakanka gerokai mažiau.
Ką pastebėti skaitant
Pasakojimas gyvulių apetitą sieja su jų elgesiu prie upės. Abu yra alkani; skiriasi tai, ar dėl pagalbos kitam sutinka atidėti savo poreikį.
J. Dovydaičio užrašyta Viščiūnų kaime, Želvos valsčiuje, 1932 m.; LTR 776(300). Tai sakmės aiškinimas, ne gyvulių šėrimo taisyklė.
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 346, p. 431–432: „Arklys ir jautis“; PDF p. 430–431. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.