Mėnulis, vėjas ir šaltis

Pasaka: redakcinis perpasakojimas

Senutis ir senutė augino tris gražias dukteris. Vieną dieną vyriausiosios pasipiršti atvažiavo Mėnulis. Tėvai mielai sutiko ją išleisti ir iškėlė linksmas vestuves.

Po kurio laiko tėvas išsiruošė aplankyti dukters ir žento. Duktė prikepė jam blynų ant plikos Mėnulio galvos. Vaišės taip patiko, kad grįžęs senutis paprašė žmonos iškepti tokių pat. Tačiau namuose pakartoti kepimo nepavyko: kiek senutė bemėgino, blynai liko žali.

Vėliau antrosios dukters pasipiršti atvyko Vėjas. Tėvai ir jam atidavė dukterį, atšventė vestuves ir liko namuose tik su jauniausiąja.

Senutis aplankė ir antrąjį žentą. Smagiai praleidęs dieną, vakare paklausė, kur eis miegoti. Vėjas pakvietė ant stogo. Tėvas suabejojo, ar nenukris, bet žentas pažadėjo jį laikyti. Visi sugulė ant stogo, Vėjas neleido senučiui nusiristi, ir šiam tokia nakvynė labai patiko.

Pargrįžęs senutis pasiūlė žmonai tą patį vakarą miegoti ant stogo. Ji baiminosi, kad nukris, tačiau jis ramino: pas žentą taip miegojęs, o Vėjas ir juos abu prilaikys.

Sutemus abu užlipo ant stogo. Vos atsigulė ir užmerkė akis, nusirito žemyn. Taip smarkiai susitrenkė, kad tik po pusvalandžio įstengė atsikelti. Grįžo nakvoti į pirkią, o senutė taip išbarė vyrą, kad šis nebeturėjo ką atsakyti.

Po kelių mėnesių jauniausiajai pasipiršo Šaltis. Tėvai vėl sutiko ir surengė vestuves. Kiek palaukęs, senutis nuvyko pas trečiąjį žentą. Šis nuskuto jam barzdą ir paruošė gerai prikūrentą pirtį.

Vos įėjęs į pirtį senutis sušuko, kad per karšta. Šaltis įkišo pirštą pro skylutę duryse. Senutis vis dar skundėsi karščiu, tad žentas tą patį padarė antrą kartą. Tik trečią kartą kyštelėjus pirštą pirtyje pasidarė maloniai šilta. Senutis puikiai išsiprausė.

Šaltis atnešė veidrodį. Pažvelgęs senutis nustebo — buvo atjaunėjęs. Namuose žmona iš pradžių jo nė nepažino ir klausė, kaip tai nutiko. Senutis liepė jai smarkiai prikūrenti pirtį: ir ji taip pat atjaunėsianti.

Senutė prikūreno taip, kad vos buvo galima įžengti. Vyras išgręžė duryse skylutę ir įleido žmoną praustis. Ji tuoj sušuko, kad per karšta. Senutis įkišo pirštą į skylutę. Ji šaukė vėl, jis pakartojo žento judesį. Trečią kartą moteriai sušukus, vyras trečią kartą kyštelėjo pirštą.

Už durų pasidarė tylu. Senutis pamanė, kad žmona pagaliau prausiasi, ir laukė. Paskui paklausė, ar ji jau baigusi, bet atsakymo nesulaukė. Dar kiek palaukęs atidarė duris ir rado senutę užtroškusią, nebegyvą. Netekęs žmonos, pravirko balsu.

Po senutės mirties jis apsigyveno pas savo žentus.

Apie šį variantą

Perpasakojama „Lietuvių tautosakos“ III tomo (1965) pasaka Nr. 204, p. 576–578. Paaiškinime p. 675 nurodyta A-Th 552B ir „Mūsų pasakų“ II knyga, p. 33. Tomo santrumpų sąraše šis ankstesnis rinkinys apibūdintas kaip „Žvaigždutės“ skaitytojų surinktos pasakos. Čia remiamės perskaitytu 1965 m. tekstu, o ne teiginiu, kad patikrintas jo ankstesnis leidimas.

Išlaikytos trys atskiros vestuvės, apsilankymai ir mėginimai namuose pakartoti žentų veiksmus. Pirmasis žentas šiame variante yra Mėnulis, ne Saulė. Pasakojimas išsamiau nepaaiškina, kaip namuose mėginama atkartoti kepimą ant Mėnulio galvos; perpasakojime naujas būdas nesugalvotas. Palikta ir tragiška pirties epizodo baigtis.

Kaip sekti ir aptarti

Trijų apsilankymų ritmas leidžia klausytojams atpažinti pasikartojimą: viešnagė, nuostaba, mėginimas pakartoti. Aptarkite, kuo skiriasi žento gebėjimas ir vien jo judesio atkartojimas. Pasakos pavojingų epizodų nevaidinkite tikromis sąlygomis; sekant pakanka balso, trijų kortelių ir aiškiai papasakotos baigties.