Katinėlis, gaidelis ir lapė

Pasaka: redakcinis perpasakojimas

Gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo katiną ir gaidį. Kartą abu išvažiavo į kermošių, o namie paliko lašinių ir kruopų. Gaidys pasiėmė kruopas, katinas – lašinius. Grįžę šeimininkai juos abu išvarė.

Katinėlis su gaideliu nuėjo į mišką ir pasistatė pirkelę. Gaidelis likdavo saugoti namų, o katinėlis parnešdavo maisto. Grįžęs prie durų pašaukdavo: „Gaideli, atidaryk, paukštelį parnešiau!“ Gaidelis įleisdavo draugą, abu pavalgydavo, ir katinėlis vėl išeidavo.

Lapė nusiklausė, kaip jiedu gyvena. Katinėliui išėjus, priėjo prie pirkelės ir paprašė gaidelį atidaryti: jai esą reikia ugnies. Gaidelis atidarė duris ir padavė ugnies. Tačiau lapė stvėrė ne ugnį, o jį patį ir nusinešė. Gaidelis užgiedojo:

Katinule broliukas,

O tai mane nunešė

Tai aukštuosna kalnuosna,

Tai žemuosna lobuosna.

Katinėlis išgirdo, atbėgo, parbloškė lapę ir atėmė gaidelį. Parsinešęs namo įspėjo: „Daugiau jai durų neatidaryk!“

Bet lapė vėl atėjo ugnies. Šįsyk gaidelis atsakė, kad pasiimtų pati. Lapė ėmė prašyti: „Paduok bent vieną žarijėlę.“ Vos gaidelis pravėrė duris, ji vėl jį pagriebė ir nusinešė. Gaidelis dar kartą giedojo:

Katinule broliukas,

O tai mane nunešė

Tai aukštuosna kalnuosna,

Tai žemuosna lobuosna.

Šįsyk katinėlis buvo nuėjęs pernelyg toli ir gaidelio neišgirdo. Lapė parsinešė gaidelį į savo pirkelę ir jį išvirė.

Grįžęs katinėlis draugo neberado. Jis pasidarė didelę skripkelę, būgnelį ir buoželę. Pasiėmęs juos nuėjo už kalno, netoli lapių namų, ir pradėjo groti. Jo dainelėje dūdelės dūdavo „dū dū“, skripkelės čirpė „tir lir lir“, o būgneliai mušė „bum bum bum“.

Lapės duktė išgirdo muziką ir pamanė, kad netoliese vyksta vakaronė. Ji pasiprašė motinos nueiti pasižiūrėti, kas ten šoka ir groja. Motina liepė nusiprausti, pasipuošti ir eiti. Kai laputė užėjo už kalno, katinėlis trenkė jai buožele į kaktą ir užmušė.

Katinėlis vėl užgrojo. Kita lapės duktė taip pat užsimanė į vakaronę. Motina ir ją išleido nusipraususią ir pasipuošusią, o katinėlis ir ją užmušė. Taip jis vis grojo, kol viena po kitos atėjo ir žuvo visos lapės dukterys.

Nesulaukusi dukterų, pati lapė išėjo pažiūrėti, kur jos šoka. Katinėlis užmušė ir ją. Tada nuėjo į lapių pirkelę ir rado išvirtą gaidelį.

Katinėlis permetė gaidelį sau per galvą, per petį. Gaidelis staiga atsistojo gyvas ir užgiedojo: „Kakariekū!“

Užrašytas variantas ir dainuojami intarpai

Šis savarankiškas perpasakojimas remiasi „Lietuvių tautosakos“ III tomo (1965) tekstu Nr. 28, p. 96–98. Pastaboje p. 664 nurodyta, kad pasaka 1958 m. užrašyta Vilniuje iš 63 metų Marijos Lelkiūtės-Povilaitienės, kilusios iš Ramoškų (Ščedrovščiznos) kaimo, Jurgelionių apylinkės, Šalčininkų rajono. Tekstą užrašė P. Jokimaitienė, melodijas – B. Uginčius. Teksto ir melodijų šifras – LTR 3118(136).

Gaidelio ketureilis čia pateiktas išlaikant užrašytus žodžius „Katinule broliukas“, „aukštuosna kalnuosna“ ir „žemuosna lobuosna“; „lobuosna“ reiškia „į lomas, slėnius“. Leidinyje gaidelio šauksmas ir katinėlio muzikinis intarpas turi atskiras natomis užrašytas melodijas. Katinėlio dainelės turinys perpasakotas, gaidelio ketureilis pacituotas. Tai nėra garso įrašas ar natų leidimas.

Pasakojime išlaikyta būtent šio varianto eiga: prašymas ugnies, du pagrobimai, antrą kartą neišgirstas šauksmas, lapių žūtis ir gaidelio atgaivinimas. Tai nėra kelių variantų junginys. Pabaiga nesušvelninta iki paprasto išvadavimo iš lapės nagų.

Kaip sekti ir aptarti

Prieš skaitydami vaikams įvertinkite šio varianto pabaigą: jame gaidelis išverdamas, o lapė ir jos dukterys užmušamos. Jei rinkdamiesi kitą pabaigą pasaką pritaikote klausytojams, pasakykite, kad tai jūsų adaptacija.

Keturias pagalbos šauksmo eilutes klausytojai gali pakartoti abiejose pagrobimo vietose. Jei melodijos nemokate iš šaltinio, perskaitykite jas balsu; savo sugalvotos melodijos nevadinkite užrašyta tradicine melodija. Aptarkite, kodėl tas pats šauksmas pirmą kartą padeda, o antrą kartą – ne. Katinėlio muzika taip pat patraukia klausytojus, tačiau jau į spąstus.